BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Diary of a no-lifer.

Fonetika

Kalbotyros šaka, tirianti garsinę kalbos sandarą, vadinama fonetika. Fonetikos objektas yra ne tik garsai (balsiai, priebalsiai, dvigarsiai), bet ir jų derinimo dėsniai, skiemuo, kirtis, priegaidė, intonacija. Fonetika skiriama į bendrąją fonetiką (tiria žmonių kalbai būdingus reiškinius, vadinamasias fonetines universalijas, jų analizės ir klasifikavimo būdus) ir konkrečiąją fonetiką (tiria kurios nors vienos kalbos ar tarmės garsus). Konkrečioji fonetika dar skirstoma į diachroninę/ istorinę (remdamasi raštijos paminklais, tarmių bei giminiškų kalbų lyginimu, įvairių garsų kaitų analize tiria garsų ir jų sistemų raidą) bei sinchroninę/aprašomąją, eksperimentinę (tiria tam tirko kalbos arba tarmės raidos laikotarpio garsų sistemą specialiais eksperimentiniais metodais ir prietaisais).

Kalbos garsinės sandaros nagrinėjimo aspektai:

  1. artikuliacinė fonetika. Ši fonetikos mokslo dalis nagrinėja kalbos padargų veiklą (balso stygų, liežuvio, lūpų, priekinių dantų, alveolių/dantenų, kietojo ir minkštojo gomurio). Garsų artikuliaciją atspindi rentgenogramose, palatogramose, labiogramose.
  2. akustinė fonetika. Nagrinėja kalbos padargų sukeltus virpesius. Akustinę fonetiką dar būtų galima skirti į fizinę akustinę fonetiką (nagrinėja fizinius kalbos virpesius) ir į psichoakustinę fonetiką (tiria virpesių jutimą, suvokimą).Daugelis akustinių požymių nustatomi oscilogramomis, spektrogramomis (išryškėja būdingieji dažniai, vadinami formantėmisF1 (250-900 Hz), F2 (400-2400 Hz)).
  3. fonologija. Jos tikslas – nustatyti fonetinių elementų funkcionavimą kalboje. Skiriami dvejopi elementai: segmentiniai (Mažiausias funkciškai savarankiškas kalbos segmentas vadinamas fonema. Tos pačios fonemos variantai yra vadinami alofonais. Jie funkciškai nesavarankiški (tarė-tūpė) ir supersegmentiniai/prozodiniai (supersegmentiniai elementai yra kirtis, priegaidė, intonacija. Apima stambesnius kalbos vienetus: žodžius, skiemenis, frazes. Funkciškai savarankiški prozodiniai elementai yra prozodemos, intonacijos prozodemos vadinamos intonemomis.
  4. ortoepija. Tai fonetikos mokslo dalis, kurios uždavinys – nustatyti tarties normas, numatyti galimus jų pažeidimus. Pagal aiškųjį tarties stilių nustatomos bendrinės kalbos normos. Stiliui būdingas lėtokas kalbos tempas, ryški garsų artikuliacija. Kalbant šnekamuoju stilium tartis neretai esti ne tokia aiški, kalbama greičiau.

Balsiai

Lietuvių bendrinėje kalboje yra 12 balsių: [u·], [u], [o·], [o], [a·], [a], [e·], [e], [ė·], [ė], [i·], [i]. Balsiai yra nelokalizuoti, nekliūtiniai garsai.

Artikuliacinė klasifikacija:

  1. Eilė – tai horizontalusis liežuvio poslinkis atgal arba priekin.

Priešakinė – e, ė, i.

Užpakalinė – a, o, u.

  1. Pakilimas – tai vertikalusis liežuvio poslinkis aukštyn arba žemyn.

Aukštutinis pakilimas – i, u.

Vidutinis pakilimas – ė, o.

Žemutinis pakilimas – e, a.

  1. Lūpų veikla i u

Lūpiniai – o, u.

Nelūpiniai – e, ė, i, a. ė· ė o

  1. Trukmė

Ilgieji-įtemptieji

Trumpieji-neįtemptieji e a

·

Akustinė klasifikacija:

  1. Tembro aukštis.

Aukšto tembro balsiai – e, ė, i.

Žemo tembro balsiai – a, o, u.

Žemiausio tembro balsis yra u, o aukščiausio – i. Tarp jų išsidėsto ir visi kiti balsiai u, o, a, e, ė, i.

  1. Spektro sklaida.

Difuziniai balsis – i, u.

Tarpiniai balsiai – ė, o.

Kompaktiniai balsiai – e, a.

  1. Bemoliškumas.

Bemoliniai (lūpiniai) balsiai – o, u.

Nebemolinai (nelūpiniai) – e, ė, i, a.

  1. Trukmė ir įtempimas.

Ilgieji-įtemptieji

Trumpieji-neįtemptieji.

Priebalsiai

Lietuvių bendrinėje kalboje yra 37 priebalsiai ir 8 afrikatos. Priebalsiai yra lokalizuoti, kliūtiniai garsai.

Artikuliacinė klasifikacija:

  1. Oro skverbimosi būdas.

Sprogstamieji priebalsiai – b, p, d, t, g, k.

Pučiamieji priebalsiai – z, s, ž, š, h, ch, f.

Sklandieji: paprastieji – v, j; nosiniai – m, n; šoninis – l; virpamasis – r.

  1. Artikuliacijos vieta.

Pagal aktyvųjį kalbos padargą

Pagal pasyvųjį kalbos padargą

Lūpiniai:

b, p, m, v, f

Lūpiniai:

b, p, m ( jie dar vadinami abilūpiais)

Liežuvio priešakiniai:

d, d‘, t, t‘, z, z‘, s, s‘, ž, ž‘, š, š‘,n, n‘, l, l‘, r, r‘.

Dantiniai:

d, d‘, t, t‘, z, z‘, s, s‘, v, v‘, f, f‘, n, n‘, l.

Alveoliniai:

Ž, ž‘, š, š‘, l‘, r, r‘.

Liežuvio viduriniai:

g‘, k‘, h‘, x‘, j‘.

Gomurio viduriniai:

g‘, k‘, h‘, x‘, j‘.

Liežuvio užpakaliniai:

g, k, h, x.

Gomurio užpakaliniai:

g, k, h, x.

  1. Balso stygų veikla.

Skardieji

b

d

g

z

ž

h

v

j

m

n

l

r

Duslieji

p

t

k

s

š

ch

f

Priebalsiai v ir f poros nesudaro.

  1. Palatališkumas.

Palataliniai-minkštieji

Kietieji

Visi priebalsiai turi poras, išskyrus priebalsį j‘.

Akustinė klasifikacija:

Lietuvių bendrinės kalbos priebalsių akustiniai požymiai labai mažai tyrinėti.

Tembro aukštis. Priklauso nuo palatališkumo. Minkštieji priebalsiai yra aukšto tembro(dieziniai), o kietieji – žemo(paprastieji). Balsingumas (sonoringumas). Duslieji priebalsiai yra nebalsingi, paprastieji skardieji – balsingi, tačiau sonoringiausi yra sklandieji priebalsiai, todėl jie dažnai vadinami pusbalsiai (arba sonantais, balsingaisiais).

Dvigarsiai

Dvigarsis yra glaudus dviejų to paties skiemenų junginys. Dvigarsio dėmenis jungia sklandi artikuliacijos jungtis ir priegaidė. Lietuvių kalboje dvigarsiai skirstomi pagal grynumą, dėmenų sąlydį, tikrumą.

Grynumas.

Grynieji dvigarsiai susideda iš dviejų tos pačios klasės garsų: priebalsių arba balsių. Grynieji balsiniai dvigarsiai (dvibalsiai) ie, uo, ai, au, ei, ui iš seno vartojami lietuvių kalboje; eu, oi, ou – pasitaiko svetimos kilmės žodžiuose. Mišrieji dvigarsiai – tai skirtingų klasių garsų – balsių ir priebalsių (pusbalsių) – junginiai. Lietuviškos kilmės žodžiuose vartojami a, e, i, u + l, m, n, r; svetimos kilmės žodžiuose – trumpasis o ir trumpasis e + l, m, n, r.

Dėmenų sąlydis.

Sutaptiniai dvigarsiai. Juos tariant dėmenys taip susilieja, sutampa, kad net sunku nustatyti, kur galėtų būti šių dėmenų skiriamoji riba. Tokie dvigarsiai yra ie, uo bei visi priebalsiniai dvigarsiai (afrikatos).

Sudėtiniai dvigarsiai. Jų sandara daug aiškesnė: lengva pajusti, iš kokių dviejų pagrindinių garsų jie susideda. Tokie dvigarsiai yra ai, au, ei, ui, eu, oi, ou bei visi mišrieji dvigarsiai.

Tikrumas.

Tikrieji pirminiai dvigarsiai yra paveldėti iš senovės ( mišrieji dvigarsiai, ie, uo, ai, ei,ui, au). Tikrieji antriniai dvigarsiai yra atsiradę nauji morfemų sandūroje, sutrumpėjusių žodžių gale. Netikrieji dvigarsiai:

1. pirmieji dėmenys yra ilgieji y, ė, o, u + j. J virsta neskiemeniniu i.

2. sudurtiniuose žodžiuose, sutrumpėjusių žodžių gale susiformuoja mišrieji dvigarsiai y, ė, o, ū + l, m, n, r.

3. svetimos kilmės žodžiuose – senuosiuose skoliniuose, tikriniuose daiktavardžiuose – susidaro mišrieji dvigarsiai y, ė, o, ū + l, m, n, r.

Lietuvių bendrinėje kalboje yra ir trigarsių – trinarių junginių.

  1. Poros sutrumpėjusių žodžių gale ie, uo + j,v ( tuoj, sudiev).
  2. Sudurtiniuose žodžiuose bei sutrumpėjusiose formose ie, uo + l, m, n, r.
  3. Mišrieji dvigarsiai + pusbalsis.

4. Sudėtiniai dvibalsiai ( ai, au, oi…) + pusbalsiai.

Fonetiniai procesai

Yra fonetinių procesų, vykusių praeityje, o dabar kalboje pastebimas tik tų procesų rezultatas (augti – aukštas). Tai kalbos istorijos reiškiniai. Dabar aptariami gyvi, kalboje veikiantys fonetiniai procesai.

Žodžio pradžios dėsniai:

  1. Bendrinės kalbos žodžių pradžioje prieš dvibalsį ie tariamas pridėtinis j ([jieško]), kuris išlieka ir priešdėliniuose vediniuose ([apjieško]), sudurtiniuose žodžiuose ([ilgajietis]) bei įvairiuose žodžių junginiuose ([graži jieva]).

2. Tarminiai žodžio pradžios dėsniai. Rytų ir pietų aukštaičiai prieš i,ė prideda j, tačiau kai kuriose asmeninių įvardžių formose – jis, jisai, jinai – j netaria. Taip pat rytų ir pietų aukštaičiai prieš uo taria pridėtinį v, o vakarų aukštaičiai prieš balsį o numeta v.

Žodžio galo dėsniai:

  1. Skardieji priebalsiai virsta dusliaisiais. Sutrumpėjusių žodžių gale skardžiuosius priebalsius pakeičia duslieji ([kada]-[kat]). Pusbalsiai l, m, n, r žodžio gale išlieka skardūs. Pusbalsiai v, j žodžio gale virsta balsiniais elementais ir su kitais, prieš juos einančiais garsais sudaro naujus dvibalsius ar trigarsius ([vidui], [tuoi], [sudieu]).

Suduslėję priebalsiai išlieka prieš pauzes ir prišliejus žodį prie kito, prasidedančio balsiu arba pusbalsiu. Išimtis – prielinksnis už, kuris prieš kitų žodžių balsį ar pusbalsį išlieka skardus, bet prieš pauzę suduslėja.

  1. Minkštieji priebalsiai virsta kietaisiais. Nesutrumpėjusiose žodžių formose buvę minkštieji priebalsiai, sutrumpėjus žodžiui virsta kietaisiai {gali – gal, kirsti – kirst).

Kietieji žodžio galo priebalsiai tartini prieš kito žodžio užpakalinės eilės balsius arba kietuosius priebalsius.

Žodžio gale prieš pauzę sprogstamieji priebalsiai p, t, k aspiruojami (p‘, t‘, k‘). Glaudžiai prišlijusių žodžių sandūroje priebalsiai p, t, k nebeaspiruojami[1].

Dviejų tokių pat garsų sandūra:

Lietuvių bendrinės kalbos žodžių šaknyse ar kitose morfemose dviejų tokių pat gretimų garsų nebūna. Vienodi garsai susiduria tik tada, kai viena morfema (arba vienas žodis) baigiasi tokiu garsu, kokiu prasideda kita morfema (arba kitas žodis).

Susidūrus dviem vienodiem priebalsiam pirmasis yra praleidžiamas ( bendrinėje kalboje nėra geminatų[2]).

Dviejų, kad ir nevienodų balsių sandūra vadinama sambalsiu arba hiatu[3]. Hiatas kalboje nenaikinamas, t. y. Tariami abu balsiai.

Jeigu tarptautiniame žodyje susiduria balsis i ir kitas balsis, hiatas paprastai naikinamas įterpiant j. Senuosiuose skoliniuose tarp i ir o rašomas j. Jeigu balsis i eina po kito balsio, įterpti j nebūtina ( [archajizmas] ir [archaizmas]).

Garsų derinimas:

Galima skirti dvejopą garsų derinimą : asimiliaciją ir akomodaciją. Asimiliacija[4] – tai toks garsų derinimas, kuris sukelia fonemų kaitą ( arbą neutralizaciją). Lietuvių bendrinėje kalboje dažniausiai priebalsiai supanašėja su kitais priebalsiais ( kartais ir su balsiais). Akomodacija[5] - paprastai vadinamas toks garsų derinimas, kurio metu iš esmės nesikeičia diferenciniai fonemų požymiai. Todėl šių procesų rezultatas esti tų pačių fonemų kombinaciniai variantai.

Garsai derinami pagal nuotolį, kryptį, laipsnį. Derinimo nuotolis: skiriamas artimasis (kontaktinis) ir tolimasis (distancinis) derinimas. Derinimo kryptis: gali būti regresyvinė ( veikia pirmiau einantį garsą) ir progresyvinė ( veikia po jo einantį garsą). Derinimo laipsnis: visiškas derinimas (jei garsai skiriasi tik tais požymiais, pagal kuriuos yra derinami, jie visiškai sutampa. Garsų akomodacija nebūna visiškoji) ir dalinis derinimas (suderinus garsus pagal vienus požymius, vis tiek lieka skiriamųjų požymių. Garsų akomodacija, dažnai ir priebalsių asimiliacija esti dalinė).

Priebalsių asimiliacija. Lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai gali būti asimiliuojami pagal balso stygų veiklą, palatališkumą, artikuliacijos vietą.

  1. Asimiliacija pagal balso stygų veiklą. Tariant gretimus priebalsius, suvienidėja balso stygų veikla: arba jos virpa, arba nevirpa. Taigi duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius suskardėja ir atvirkščiai.

Pusbalsiai nesuskardina prieš juos einančių dusliųjų priebalsių ir patys nepraranda skardumo prieš dusliuosius priebalsius. Todėl jie kartais vadinami nederinamaisiais garsais.

Afrikatos c, č susideda iš dusliųjų elementų, o dz, dž – iš skardžiųjų, vadinasi, asimiliacija pagal balso stygų veiklą taikytina ir afrikatoms.

Nors priebalsis f nesudaro tikros poros su pusbalsiu v, bet prieš f skardieji priebalsiai suduslėja, o f prieš skardžiuosius gali virsti pusbalsiu v.

Pagal balso stygų veiklą derinami gretimi priebalsiai. Taigi pastebime artimąją priebalsių asimiliaciją.

Asimiliacija pagal balso stygų veiklą visada esti regresyvinė. Dažniausiai ji yra dalinė, nes suderinus pagal balso stygų veiklą, vis vien lieka skiriamųjų požymių. Rečiau pasitaiko visiškoji asimiliacija, kai priebalsiai, suderinti pagal balso stygų veiklą, visiškai sutampa. Tokios asimiliacijos palydovė yra degeminacija.

  1. Asimiliacija pagal palatališkumą. Prieš priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius tariami minkštieji priebalsiai (palatalizacija).

Asimiliacija pagal palatališkumą esti artimoji, nes priebalsį veikia gretimas balsis; regresyvinė, nes balsis veikia prieš jį einantį prieblasį; dalinė, nes palatalizuotas priebalsis vis tiek nesutampa su jį veikusiu balsiu.

Kai iš eilės eina keli priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius, tolimesnieji palatalizuojami ne dėl balsio poveikio, juos veikia prieš juos einantys minkštieji balsiai.

Priebalsių palatalizacija prieš kitus minkštuosius priebalsius dažniausiai esti artimoji, regresyvinė, dalinė. Manoma, kad g, k beveik neminkštėja, bet jie netrukdo minkštėti prieš juos einantiems prieblasiams, todėl tokia asimiliacija galėtų būti traktuojama kaip tolimoji asimiliacija. Morfemų sandūroje galima ir visiškoji priebalsių palatalizacija.

  1. Asimiliacija pagal artikuliacijos vietą. Dantiniai priebalsiai prieš alveolinius virsta alveoliniais, o alveoliniai prieš dantinius – dantiniais. Asimiliacija pagal artikuliacijos vietą sukelia prieblasių s : š, z : ž (retais atvejais ir priebalsinių dvigarsių) kaitą.

Sklandieji nosiniai n derinami su abilūpiais b, p. Taigi n prieš abilūpius b, p priešdėlio ir šaknies sandūroje virsta abilūpiu m.

Gretimi garsai gali būti derinami ne tik vienu požymiu, bet ir dviem ar net trimis požymiais.

Akomodacija. Aptariamas garsų priešakėjimas, užpakalėjimas, nosinimas, lūpinimas ir t.t.

  1. Priešakėjimas. Po minkštųjų priebalsių užpakalinės eilės balsiai bei dvigarsių pirmieji dėmenys supriešakėja. Tokia akomodacija yra artimoji, progresyvinė.
  2. Užpakalėjimas. Balsis a greta liežuvio užpakalinių g, k, h, ch pasidaro užpakalesnis. Taip pat a užpakalėja greta l. Dažniausiai balsiai užpakalėja dėl progresyvinio ( kartasi ir dėl regresyvinio) gretimų garsų poveikio.
  3. Nazalizacija (nosinimas). Nosinį atspalvį balsiai įgyja tik būdami greta nosinių priebalsių m, n. Ypač ryškiai nazalizuojami trumpieji-neįtemptieji balsiai tarp dviejų nosinių priebalsių. Ilgieji-įtemptieji esti mažiau nazalizuoti, nes ilgiau artikuliuojami. Balsių prisitaikymas prie nosinių priebalsių yra artimasis, progresyvinis ir regresyvinis.
  4. Labializacija (lūpinimas). Lūpos aktyvios tariant lūpinius, ilguosius-įtemptuosiu u, o, todėl prie jų esantys priebalsiai yra lūpinami. Artikuliuojant trumpuosius-neįtemptuosius balsius u, o, lūpų veikla silpnesnė, todėl ir priebalsiai prieš juos labilizuojami mažiau. Ištarus lūpinį balsį, lūpos iš karto nespėja pereit į visiškai neutralią padėtį, todėl po jo einančio priebalsio pradžia truputį lūpinama. Tokia silpna labializacija yra progresyvinė, artimoji. Artikuliuojant priebalsius š, ž bei priebalsinius dvigarsius tš, dž, savaime linkstama atkišti lūpas priekin. Greta šių garsų lūpinami nelūpiniai balsiai ir priebalsiai. Taip pat lūpiniai priebalsiai b, p, m turi lūpinamąjį poveikį.
  5. Kiti akomodacijos reiškiniai. Mišriųjų dvigarsių antrieji dėmenys – pusbalsiai n – pagal artikuliacijos vietą derinami prie gretimų priebalsių k, g (virsta gomuriniu). Panašiu būdu priebalsis n gali būti derinamas ir su ch.

Jeigu sprogstamieji pribalsiai atsiduria prieš pusbalsius, artikuliuojamus tais pačiais kalbos padargais, atitinkamai pakinta sprogimo vieta: prieš nosinį m prieblasių b, p, o pireš nosinį n priebalsių d, t progimas esti faukalinis ( oro srovė su silpnu sprogimu prasiveržia į nosies ertmę); prieš šoninį l priebalsių d, t sprogimas esti šoninis ( oras su silpnu sprogimu prasiveržia pro liežuvio šonus). Šitoks priebalsių derinimas yra artimoji, regresyvinė akomodacija.

Tariant d, t prieš alveolinį r, liežuvis liečia nebe dantis, o alveoles. Tai artimoji regresyvinė priebalsių akomodacija.

Skiemuo

Skiemuo yra kalbos srauto atkarpa, kurios garsais (kartais ir vienas garsas) sudaro minimalų artikuliacinį, akustinį ir funkcinį vienetą.

Skiemens pagrindas. Lietuvių bendrinės kalbos skiemenų pagrindu eina balsiai, dvibalsiai arba mišrieji dvigarsiai. Jie dažnai vadinami skiemens sudaromaisias garsais.

Skiemens ilgumas. Trumpieji skiemenys: šių skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai (vienbalsiai, o ne dvigarsių dėmenys). Ilgieji skiemenys: jų pagrindu eina ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai.

Dažnai dar skiriami atvirieji ir uždarieji, pridengtieji ir nepridengtieji skiemenys. Atvirieji skiemenys baigiasi balsiu, dvibalsių nei tribalsių balsiniais dėmenimis. Uždarieji skiemenys baigiasi priebalsiu, įskaitant ir mišriųjų dvigarsių bei trigarsių dėmenis – pusbalsius. Nepridengtieji skiemenys prasideda balsiais arba dvigarsių balsiniais dėmenimis. Pridengtieji skiemenys prasidedapriebalsiu.

Skiemens teorijos. Ekspiracijos[6] teorija: kiekvienas skiemuo tariamas atskiru iškvepiamo oro spustelėjimu. Grindžiama artikuliacijos nagrinėjimu.

Kalbos padargų raumenų įtampos teorija: manoma, kad, artikuliuojant skiemenį, kalbos padargų įtampa sustiprėja ir vėl atslūgsta. Sakant žodį, įtampa banguoja: kur ji didžiausia – ten skiemens viršūnė, kur mažiausia – ten skiemenų riba. Grindžiama artikuliacijos nagrinėjimu.

Sonoringumo (skambumo) teorija: jos pagrindas – savaiminis garsų sonoringumas.

Funkcinė skiemenų teorija: pagal šią teoriją naujas skiemuo pradedamas maksimaliu priebalsių junginiu, kurio modelis galimas žodžio pradžioje (STR modelis). Morfemų sandūroje gali būti įvykusi visiškoji priebalsių asimiliacija ir degeminacija, todėl skaidant skiemenimis, nereikia sugrąžinti praleistų priebalsių.

Žodžių kėlimas raštu. Žodžių kėlimas pagal fonetinius skiemenis kartais gali nesutapti su skiemenavimu. Norint kuo mažiau nutolti nuo fonetinių skiemenų, rekomenduojama nepradėti keliamosios žodžio dalies sunkiai ištariamais priebalsių junginiais. Priešdėliniai bei sudurtiniai žodžiai gali būti skaidomi pagal bendrąsias taisykles arba per tų morfemų sandūrą.

Keliant žodžius, negalima atskirti dviblsį sudarančių dėmenų, mišriuosius dvigarsius sudarančių dėmenų bei afrikatų. Taip pat negalima palikti arba kelti vienų priebalsių ir pan.

Akcentologija

Accentus „kirtis“ + logos „mokslas. Tai mokslas apie atskirų kalbų kirčio prigimtį, funkcijas ir kičiavimo sistemą. Kirtis yra supersegmentinis kalbos elementas, t. y. Toks, kuris negali egzistuoti kalboje pats vienas, savarankiškai, o visada yra susijęs su tam tikromis rišlios kalbos atkarpomis – segmentais: su žodžiu, skiemeniu, fonemomis.

Kirtis:

Kirtis – tai tam tikrų kalbos elementų (segmentų) išryškinimas fonetinėmis priemonėmis kitų tos pat rūšies elementų atžvilgiu. Skiriamos trys kirčio rūšys: žodžio kirtis, frazės kirtis ir loginis kirtis.

Žodžio kirtis. Vieno skiemens išryškinimas kitų to žodžio skiemenų atžvilgiu yra žodžio kirtis. Skiemuo, kuris išryškinamas, vadinamas kirčiuotu skiemeniu, o tie skiemenys, kurie tariami ne taip ryškiai, vadinami nekirčiuotas skiemenimis.

Frazės ir loginis kirtis. Frazės kirtis yra vieno žodžio išryškinimas kitų tos pačios frazės žodžių atžvilgiu. Konstatuojamaja intonacija kalbant, frazės kirtį paprastai gauna paskutinis frazės žodis (vaikas

užmigo). Frazės kirtį turinčių žodžių kirčiuoti skiemenys tariami daug ryškiau negu frazės kirčio neturinčių žodžių kirčiuoti skiemenys. Frazės kirtis – būtinas rišlios kalbos atributas.

Kartais kalbančiajam prireikia logiškai išskirti kurį nors frazės žodį, prasmės atžvilgiu priešpriešinti jį kitiems. Prasminis vieno žodžio išryškinimas frazėje kitų žodžių atžvilgiu vadinasi loginis kirtis (berniukai žaidžia karą; berniukai žaidžia karą). Nuo frazės kirčio loginis kirtis skiriasi šiomis ypatybėmis: 1) jis suteikia frazei papildomą reikšmės atspalvį; 2) jį gali turėti bet kuris frazės žodis; 3) loginį kirtį turįs žodis tampa frazės centru; 4) loginis kirtis frazei nebūtinas, juo naudojamasi tik tada, kai to reikalauja tam tikra situacija arba kontekstas.

Bekirčiai žodžiai. Tarnybiniai vienskiemeniai žodžiai rišlioje kalboje fonetiškai prišlyja prie kirtį turinčių žodžių ir tariami, lyg būtų pastarųjų nekirčiuoti skiemenys. Jeigu jie prišlyja prie paskui juos einančių kirčiuotų žodžių, vadinami proklitikais (už upės, iš tikrųjų), o jeigu prišlyja prie einančių prieš juos žodžių, vadinami enklitikais ( nešu gi, šiaip sau, gali juk).

Kirčio vieta. Kirčio vieta lietuvių kalboje yra nefiksuota (laisva) jis lietuvių kalboje būna dvejopas: vienų žodžių jis yra pastovus, vadinasi, išlieka visose tų žodžių formose tame pačiame skiemenyje.(moteris, vyras, vasara), kitų – šokinėjantis, t. y. Toks, kuris keičia vietą įvairiose to paties žodžio formose.

Kirčio funkcijos. Kirtis atlieka kulminatyvinę (išskiriamąją) funkciją – kirtis, būdamas kiekvieno savarankiško žodžio savybė, parodo, kiek žodžių yra kalbos akte (pūstas ir pūs tas; imk saują ir imk sau ją).

Delimitatyvinė, atribojamoji funkcija. Būdinga fiksuotam kirčiui – žodžio pradžioje ar žodžio gale fiksuotas kirtis žodžio ribas parodo tiesiogiai, o priešpaskutinio skiemens fiksuotas kirtis tartum įspėja, kad kitas skiemo pabaigs žodį.

Distinktyvinė funkcija diferencijuoja žodžius ir jų formas. Dažnai kirčio vieta yra vienintelis požymis, leidžiantis skirti žodžio formas.

Priegaidė:

Ilgojo kirčiuoto skiemens sudaromojo garso tarimo būdas, padedantis diferencijuoti, atpažinti žodžius, vadinasi priegaidė. Bendrinėje lietuvių kalboje skiriamos dvi ilgųjų skiemenų priegaidės: tvirtapradė, kuri mokslinėje literatūroje dažnai vadinama akūtine priegaide arba tiesiog akūtu, ir tivrtagalė, kuri vadinama dar cirkumfleksine priegaide arba cirkumfleksu. (Kairinis kirčio ženklas vadinamas graviu). Trumpi skiemenys priegaidės neturi. Kairiniu kirčio ženklu žymime: trumpą kirčiuotą skiemenį; vienskiemeniuose bekirčiuose žodžiuose – skiemens trumpumą; tam tikros struktūros ilgojo skiemens tvirtagalę priegaidę. Dešininis ir riestinis kirčio ženklas žymi: ilgojo kirčiuoto skiemens tvirtapradę ar tvirtagalę priegaidę; vienskiemeniuose bekirčiuose žodžiuose – tik ilgojo skiemens tvirtapradę ar tvirtagalę priegaidę.

Žodžio galo ir vienskiemenių žodžių kirčiavimas:

Kirčiuotas galinis žodžio skiemuo arba vienskiemenis žodis, jeigu jo pamatą sudaro trumpasis balsis, visuomet tariamas trumpai ir rašte žymima kairiniu kirčio ženklu (anga, ranka, juk, vis).

Jeigu kirčiuotas pirmas nuo galo skiemuo yra ilgas, jis visada bus tvirtagalis (dėl, vėl, langai, tatai).

Išimtys:

1. žodžiuose: aiman, anot, aliai, alio, aniek

beveik, dar, gal, išvien

jei, jog, kiek, tiek

lyg, nors, pusiau

ryt, poryt, užporyt

galop, rudeniop, vakarop, velniop

tiesiog, ui, užuot

veik, visai

2. žodžiuose su –ai (lapatai, kabarai, makalai, matarai).

3. liepiamojoj nuosakoj ( rašyk, kartok)

4. sutrumpėjusios bendraties formose (laukt, leist)

5. linksniuojamųjų žodžių vns. ir dgs. naudininke (baltiems, jam, mums)

6. ištiktukuose, kurie baigiasi -t ir kirčiuotame skiemenyje turi dvigarsį ar ilgąjį y, ė, o, ū (amt, mygt, žiaukt, dilgt).

Antro nuo galo skiemens taisyklė:

Jeigu kaitomo žodžio antrasis nuo galo kirčiuotas skiemuo yra trumpasis arba jeigu jis yra ilgas ir tvirtagalis, tai tam tikrose to žodžio formose būtinai kirčiuotina galūnė (moteriškosios giminės vns. vard.ranką –ranka, šaką – šaka; vns. įn. Galūnės a, e, u: ranka, upe, vaiku ; vns. vt. trumpojoje galūnėje be –ėje: bute, lange; dgs. gal. Upes, gandus).


[1] lot. aspiratio – pūtimas

[2] Geminatos – dvigubi priebalsiai. Geminatų naikinimas vadinamas degeminacija.

[3] lot. hiatus – anga, praraja. Lotyniškasis terminas rodo, kad tarp tų balsių eina skiemens riba.

[4] lot. assimilatio – supanašinimas, sutapatinimas

[5] lot. accomodatio - pritaikymas

[6] lot. expirare – iškvėpti

Rodyk draugams

Skiriamosios latvių kalbos ypatybės: fonetika, morfologija.
Fonetinės ypatybės
a) Pastovus kirtis, laužtinė priegaidė
b) Žodžių galūnėse iškrito senieji trumpieji balsiai, išskyrus u (tėvas-tēvs, meta-met); ilgieji sutrumpėjo (eglė-egle, ežys-ežis); dvibalsiai suvienbalsėjo (darau-daru, darai-dari, lietaus-lietus)
c) Senieji mišrieji dvigarsiai an, en, in, un pavito į uo, ie, ī, ū (randu-ruodu, kąsti-kuost; bendras-biedrs, spręsti-spriest; minkštas-mīkšts; jungas-jūgs)
d) Priebalsiai g, k prieš priešakinius balsius (e,ė,i) pavirto dz, c (gimti-dzimt; gyvas-dzīvs)
e) Junginiai gj, kj (morfologiškai - gi, ki, asimiliacinis minkštumas senovėje buvo j) pavirto dz, c (jungiu-jūdzu; kiauras-caurs)
f) Junginiai dj, tj (morfologiškai - dži, či) pavirto ž, š (audžiu-aužu, jaučiu-jaušu)
g) Junginiai sj, zj, cj, dzj (morfologiškai – si,ži, cj, dzi) virto š, ž, č, dž (siūti-šūt, vėžio-kilm.vēža, lācis-kilm.lāča, dadzis-kilm.dadža)
h) Vietoj baltų dviejų balsių e ir ē latvių kalboje atsirado keturi: platųs ę ir ę(+brūkšniukas viršuje) ir siauri e ir ē
i) Atsirado naujas dvibalsis iu: [zius] rašoma zivs
j) Ž, š virto z, s (šalti-salt; žemė-zeme
k) Senasis baltų dvibalsis ei virto į ie: Dievs

Morfologinės ypatybės
a) Visiškai nebėra bevardės giminės.
b) Visiškai nebėra dviskaitos
c) Įvardinis linksniavimas apima visą vardažodį (tam labam vīram, tiem labiem vīriem…)
d) Vienaskaita: galininkas sutapo su įnagininku. Daugiskaita: naudininkas sutapo su įnagininku.
e) Būtojo laiko ē kamieno veiksmažodžiai perėjo į ā kamieną (metėme-metām).
f) Esamojo laiko ā kamieno veiksmažodžiai, kurių bendratis baigiasi –it, būtajame laike turi priesagą –ij (darit-darijam), o kurių bendratis baigiasi –uot, būtajame laike turi priesagą –uoj (balsuot-balsuoju (būt.l.))
g) Atsirado reikiamybės nuosaka su formantu ja (jādara – reikia daryti)
h) Nebeliko r bei iu kamieno daiktavardžių (Lt. dukters, skaičius), i kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių (Lt. vagis)
i) u kamieno būdvardžiai daugiskaitoje perėjo į a kamieno linksniavimą tirgus-tirgi kaip tēvs-tēvi)
j) Nebeliko ia bei ē kamieno būdvardžių
k) u kamieno būdvardžiai perėjo į a kamieną.
l) Daugiskaitoje po prielinksnių galimi tik naudininko bei įnagininko linksniai (bez paraksta, bez parakstiem)

18. Skiriamosios prūsų kalbos ypatybės: fonetika ir morfologija.
Fonetika:
• Kirtis prūsų kalboje laisvas, t.y. galėjo būti kirčiuojamas bet kuris skiemuo. Kirčio vieta dažnai sutapo su lietuvių kalbos žodžių kirčio vieta.
• Priegaidė skyrėsi nuo lietuvių kalbos: prūsų akūtinė priegaidė buvo kylanti, o cirkumfleksinė – krintanti. Pvz. Pr. āntran, liet. antrą.
• Senąjį dvibalsį ei prūsai išlaikė, o lietuviai ir latviai po kirčiu jį pavertė ē, kuris daugelyje tarmių virto ie: pr. Deikas, lite. Dievas; pr Leipe, liet. liepa.
• Junginiai ti, di (abi i turėtų būti su lankeliu pačioje) prūsų kalboje buvo virtę t‘, d‘, o lietuvių k. virto č dž; latvių ž, š. Pvz.: pr. median, liet. medžias, la. mežs.
• Junginys si ( i su lankeliu apačioje) prūsų ir latvių kalboje virto š, lietuvių – s‘. Pvz.: pr schu-tuan (=šūtan – siūlas) , la. Šu-t, lie. Siūti.
• Minkštieji k‘ g‘ prūsų kalboje išlaikyti: pr. Gerwe, liet. gervė, la. Dzerve.
• Mišrieji an, en, in, un išlaikyti visose pozicijose: pr. Naktin, liet. naktį, la. Nakti
• Prūsų, kaip ir latvių, s, z yra ten, kur lietuvių išlaikyti š, ž: pr. Sunism la. Suns, liet. dial. šunis.

Morfologija:
• Egzistuoja bevardės giminės daiktavardžiai, pvz.: assaran, balgnan (liet. balnas).
• Išlaikė senąją galųnę -as o kamieno vardažodžių vienaskaitos kilmininke. (Lietuvių galūnė -o). Pvz.: pr. Deikas, liet. dievo.
• kamieno būdvardžiai dgs. vard. turi tokią pačią galūnę, kaip daiktavardžiai, t.y. –ai. (lietuviškai –i): pr. Milai, liet. mieli.
• Vardažodžių daugiskaitos kilmininko galūnė –an, pvz.: pr. Grikan, liet. nuodėmių.
• Dgs. naudininkas turi galūnę –mans, pvz.: waik(a)-mmans „vaikams“
• Dgs, galininke o ir a kamieno vardažodžiai turi galūnę –ans, pvz.: pr. Deiwans, liet. dievus.
• Skaitvardžiai beveik nesiskiria nuo lietuvių ir latvių kalbų.
• Įvardžiai ir jų linksniavimas labai skiriasi: nemažai archajiškumo, yra genetiškai skirtingų fomų.
• Veiksmžodių bendratis turi formantus –t, -twei, -ton, -tun, kurie vartojami be reikšmės skirtumo.
• Apie asmenų galūnes ne viskas aišku. I asm. Paprastai turi galūnę –mai, II asm. –ti.
• Veiksmažodžių esamojo laiko kamienai praktiškai nesiskiria nuo lietuviškų, būtojo laiko formos nepakankamai ištirtos, o būsimasis laikas sudaromas perifrastiškai su pagalbiniu veiksmažodžiu virst.
• Dalyviai daromi kaip lietuvių ir latvių kalbose, skiriasi tik būtojo laiko dalyvis, kurs baigiasi –uns, pvz. pr. Įduns, liet. Ėdęs.
[22:07:52] Dovilė grupiokė:): Skiriamosios lietuvių kalbos ypatybės: fonetika ir morfologija.
Liet.k. tarp kitų baltų kalbų užimą lyg vidurinę padėtį – palyginti su prūsų k. yra atsiradę naujovių, lyginant su latvių yra išlaikiusi daug senovinių ypatybių.

Fonetika :
1) Baltų ā liet.k. yra virtęs į ō ( išskyrus kai kurias tarmes) ;
2) Vietoj baltų e ir ē liet.k. dabar yra e ir ė ;
3) Atsirado dvibalsiai ie ( < ei) ir uo ( < ō) ;
4) Būdami akūtinės priegaidės, liet.k. senieji ilgieji balsiai galūnėse sutrumpėjo,o dvibalsiai ie, uo virto vienbalsiais ;
5) Senieji trumpieji balsiai, būdami kirčiuoti, liet.k. su kai kuriomis išimtimis pailginami ;
6) Viduryje tarp kitų baltų kalbų liet.k. yra ir dvigarsių ir an, en, in, un atžvilgiu. Liet.k. prieš sprogstamuosius priebalsius jie išlaikyti,kitur paversti ā, ē, ī, ū ;
7) Vienintelė iš visų baltų kalbų išlaikė š ir ž ;
8) Jotas ( j ), seniau buvęs tarp priebalsio ir nepriešakinio balsio, išnyko, suminkštinęs prieš jį ėjusį priebalsį ;
9) D ir t pakeitė dž ir č ;
10) Sveiki išliko joto junginiai su lūpiniais priebalsiai: bendr.k. bj,pj ; dial. bj, pj, mj, vj.

Morfologija:

1) Liet.k. daiktav. bevardės gim. neturi (kitos kalbos dalys, nors ir apnykusią, dar turi) ;
2) Dar tebegyva dviskaita ;
3) Daiktav. dar išlaikę nominalinę deklinaciją , dauguma būdv. perėję į pronominalinę ;
4) Liet.k. turi (-ėjo) net keturis postpozicinius vietininkus (dabar jie nyksta) ;
5) Laipsniuojant būdv. aukštesnysis laipsnis daromas su –esn-, aukščiausias su – iausias ;
6) Kiekiniai skaitv. 11 – 19 sudaromi su priesaga -lika ;
Lietuviai asmenavime pasidarę būt.d.l., kurio nėra kitose baltų kalbose ;

Rodyk draugams

DAINUOJAMOJI TAUTOSAKA

· Latvių liaudies dainos trumpos. Būdinga nekintanti ketureilė dainos forma, personifikavimo tradicija.

Lie. liaudies kalendorinių dainų simbolika sudėtingesnė, būdingi baladėms artimi Užgavėnių, Gavėnios, Lalavimų motyvai.

· APIE DARBO DAINAS. La. darbo dainos nuosekliau iliustruoja valstiečio darbų eigą, aplinkybes nei lie. Be to, la. apdainuoja daug smulkesnių darbų, kurie lie. folklore net neminimi (pvz., verpalų dažymas). Daugiausia bendrumų tarp lie. ir la. darbo dainų aptinkama piemenų ir talkų dainose, o skirtumųrugiapjūtės, šienapjūtės, arimo dainose. Apskritai lie. ir la. darbo dainų tekstai yra daugiau saviti negu panašūs. Net artimi motyvai dažnai turi savitą raišką.

La. išsiskiria situacijų įvairove, poetizuoja kiekvieną judesį ir pan. (latviai - estetinis pamatas). Lie. darbo dainose akcentuojamas darbo išmanymas, kuris tampa žmogaus vertės kriterijumi, kelia pagarbą (lietuviai - etinis pamatas).

· APIE ŠVENČIŲ DAINAS. La. švenčių dainose atsispindi ir šventės eiga, ir paskirtis. Apdainuojamas šventės laukimas, personifikuotos šventės pasirodymas bei sutikimas, šventės metu atliekami veiksmai, kurie neretai turi ir maginę prasmę. Lie. švenčių dainose retai minima pati šventė, kuriai skiriama daina.

· VESTUVINIAME repertuare la. turi nemažai ir ilgųjų dainų (jos ilgos ne tik eilučių skaičiumi, bet ir pasižymi epiškumu, savita kompozicija).

· Nemažai bendrų teminių motyvų galima rasti lie. ir la. PIRŠLYBŲ dainose (pvz., piršlybos dažniausiai vyksta auštant, saulei tekant ar leidžiantis). Nors tiek lie., tiek la. vestuvių eiga tikrai buvo panaši, dainų turinys skiriasi. Lie. dainos stebina kiek nutolstančiais nuo pagrindinių apeigų siužetais. Tuo tarpu la. vestuvių dainos labai detalios, „organizuoja visą vetuvių ritualą“.

· Liaudies dainose atsiskleidžia pasaulėjautos skirtumai. La. dainininkų santykis su pasauliu individualesnis, o lie. perteikiamas tam tikrais pastoviais kodais.

Jei nutiks stebuklas, papildysiu… J (nutiko)

Apibendrinant (iš kito šaltinio)

Latvių liaudies dainų yra be galo daug, apie 3 kartus daugiau nei lietuvių. Tačiau dauguma jų trumpos, dažniausiai – ketureilis. Melodijų yra kur kas mažiau, todėl viena melodija jie dainuoja kelias dainas. La. liaudies dainos labai senos – galbūt vienos seniausių Europoje. Didžioji jų dalis turi tikslų metrą. Dainų tematika labai plati.

PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA

Pasakos. Pagal turinį skirstomos į stebuklines, gyvulines ir buitines. Herojai arba apdovanoti antgamtinėmis jėgomis, arba nepaprasta nuovoka. Herojaus priešininkas dažnai būna velnias - šiaip jis mažai kuo skiriasi nuo lietuviškojo: požioplis, smalsus, nesunkiai žmogaus pergudraujamas (tiesa, la. pasakose jis dažnai turi kelias galvas). Vienas svarbiausių herojų – stipruolis. Vartodamas jėgą neprotingai jis gali pridaryti daug žalos žmonėms. Pasakose pabrėžiama, jog šią jėgą būtina priversti tarnauti žmonėms. Herojumi dažnai būna ir paliegėlis, kvailelis, jaunėlis (paprastai trečias) sūnus. Ir jis, žinoma, pasirodo visai ne toks, kokiu jį laiko. Pasakos forma panaši į lietuvių. Dažniausiai pradedama žodžiais „buvo kartą“, „gyveno kartą“. Visa aprašomoji dalis pasakojama būtuoju laiku, o pagreitėjus tempui pereinama į esamąjį. Jokių gamtos aprašymų, plačių apibūdinimų – tik tai, kas varo pasakojimą pirmyn. Pasakos pabaiga priklauso nuo pasakotojo skonio: arba tik pasakoma, koks likimas ištiko veikėjus, arba ironija, humoru apibendrinama, palinksminama: „Ir aš ten buvau: valgiau, gėriau, per ūsus tekėjo, burnoj neturėjau“.

TAI ĮDOMUJ La. sakmėse pasakojama apie slogučius ir vedžiotojus. Slogučiai, žmonių ir gyvulių naktiniai kankintojai, turi žmogaus ar kokio gyvūno išvaizdą. Nuo slogučio ginamasi specialiu ženklu – penkiakampe žvaigžde, nubrėžta neatitraukiant rankos. Va tokia:

(pati nupiešiau:)

Slogučio kryžių brėždavo ant trobos ar tvarto durų, išpjaustydavo šermukšnyje. O dabar apie vedžiotojus. Jie pristoja prie keleivio netoli kapinių arba miške. Tai atsitinka naktį arba vidurdienį. Dažniausiai tai būna baltai apsirengusi moteris, bet visgi dažnai vedžiotojas net neapibūdinamas – tiesiog sakoma, kad nesuprantamos jėgos vedamas žmogus klaidžioja, negali rasti kelio.

O apie sielą pasakojama, kad miegančio žmogaus siela pelės, gyvatės ar paukščio pavidalu gali kuriam laikui palikti kūną. Sielos patirtus įspūdžius žmogus vėliau pamena kaip sapną.

Padavimai. Irgi daug kuo panašūs į lietuvių. Pasakojama apie kokio nors vietovardžio kilmę, senus karus… Daug padavimų, pasakojančių apie bažnyčių ir feodalų pilių statybą. Dažnai į tokią statybą įsikiša velnias, naktį sugriaudamas tai, kas per dieną buvo pastatyta. Ir tik užmūrijus sienoje gyvą žmogų, statybą pavyksta baigti (kraupūs tie latviai…).

SMULKIOJI TAUTOSAKA

Patarlės ir priežodžiai. Bendrų lietuviams ir latviams sentencijų esama vos apie 10 proc.

Mįslės. Jos turėjo svarbią vietą vestuvių apeigyne, jomis buvo tikrinama jaunikio išmintis, nuovoka. Mįslių varžytuvės, matyt, vykdavo ir prieš vestuves, varžantis dėl merginos. Tokio rungtyniavimo atspindžių yra abiejų tautų pasakose.

Užkalbėjimai. Turi praktinę paskirtį – nuvyti nelaimę, ligą, įgyti naudos… Paprastai susiję su ritualu. Sakomi greitosiomis, pašnibždomis, kad kitas nenugirstų ir nepasinaudotų. Pirmieji latvių užkalbėjimai – iš XVI a., susiję su raganų teismais, laužais. Teismų protokoluose cituotos įvairios užkalbėjimų formulės.

P.S. Visur rašiau apie latvius (daug kas sutampa su lietuviais, kas ne – daugmaž paminėjau).

Rodyk draugams

Kai vakarų Europa ir Bizantija IVa. Gale pripažino krikščionybę valstybine religija, o po šešių šimtmečių vieningas tikėjimas suskilo i Vakarų katalikybę ir Rytų stačiatikybę, baltų žemių žmonės dar tebegarbino gamtos jėgas. Lietuviai, latviai ir prūsai turėjo šventas giraites, sakralines vietas.

Amžinosios ugnies garbinimas, ąžuolo išskirtinumas, mirusių protėvių garbinimas (nekrokultas) – senovinio baltų tikėjimo pagrindas.

Nors Pabaltijo gentys neturėjo dievų olimpo, jie aiškiai skyrė tris būties sferas (dangaus, žemės, požemio), kurios turėjo savo paskirtį ir savo dievus – globėjus. Vyriausias dievas Praamžins (prūsų – Occo), griausmo ir žaibų dievas Perkūnas, dvasios, miškų, vandenų, laukų, galvijų ir namų globėjos – pagoniškojo Pabaltijo genčių tikėjimo būtybės, kurioms aukota, melstasi, lenktasi ir kitaip bendrauta su jais. Senovės latvių tikėjimui būdinga moteriškųjų deivių ar tiesiog dvasių – globėjų gausa: Žemės motina, Jūros motina, Girios motina, Laukų motina. Likimo lėmėja – latvių deivė Laima, artima lietuvių Laimei; jos porininkė latvių Mara įkūnijo visur esančią motiną, sutinkančią gimusį kūdikį ir išlydinčią žmogų į aną pasaulį. Giltinė – tarsi šių dievybių antipodas (vardas kilęs nuo gilti, gelti). Anot senojo tikėjimo, mirusysis persikelia į dausas, kur jo laukia geresnis, teisingesnis gyvenimas. Baltų mitologija skyrė vėlę ir sielą. Tai skirtingos substancijos, nes siela reiškė amžiną gyvybės jėgą, po žmogaus mirties pereinančią į gyvūnus, paukščius, augalus.

Pagonybė turėjo savą draudimų, liepimų, užkeikimų sistemą. Jos pamatas – tikėjimas magiška žodžio galia, kurią sustiprina daugkartiniai kreipiniai, pasikartojimai, apskritai ritminė – garsinė žodžių ar frazių organizacija.

Rodyk draugams

Skiriamos 2 pagrindinės lietuvių kalbos tarmės- aukštaičiai ir žemaičiai. Aukštaičiai užima tris kartus didesnį plotą nei žemaičiai, be to, aukštaičių tarmė yra archajiškesnė, o žemaičių atsiradę yra įvykę pakitimų, atsiradę daugiau naujovių.

Aukštaičių tarmė skirstoma į tris patarmes: vakarų, pietų ir rytų, kurios dar skyla į šnektas ir pašnektas, o skirstant pagal patarmes žiūrima, kaip elgiamasi su dvigarsiais an, am, en, em ir balsiais ą, ę.

  1. Vakarų aukštaičiai šiuos garsus išlaiko sveikus ir taria juos taip, kaip jie tariami bendrinėje kalboje Vakarų aukštaičiai skiriami į dvi dalis- pietinę ir šiaurinę, pagal tai, skiriami ar neskiriami nekirčiuotuose skiemenyse ilgieji ir trumpieji balsiai, atitraukiamas ar neatitraukiamas kirtis. Visų vakarų aukštaičių ploto rytinėje dalyje, kaip ir pietų bei rytų aukštaičiuose, prieš e, ę, ei,ė kietinamas priebalsis l, pvz.: lãdas „ledas“, sáulai „saulei“.
    • Pietinė dalis. Jos pagrindu yra susiformavusi bendrinė lietuvių kalba, todėl ji mažai kuo skiriasi nuo bendrinės kalbos kirčiavimu, morfologinėmis ypatybėmis, tačiau yra ir skirtumų:

-priesagos -ýbė, -ýtis/-ė, -áitis/-ė tariamos tvirtagališkai: gudrỹbė, katỹtė, mergaitė .

-bendratyse su pabaigomis -enti, -inti ir iš jų padarytose formose vietoj en, in tariama ē, ī, pvz.: gyventi: gyv ēti, gyv ēsiu; garbinti: garb īti, g arb īsiu.

-daug kur e, ei verčiami a, ai, pvz.: eglė- aglė; eiti- aiti.

-daug kur tvirtagalių mišriųjų dvigarsių, sudarytų iš i, u + l, r, m, n, ilginami pirmieji dėmenys ir tariama: pýlnas „pilnas“, týngi „tingi“, kū́rmis „kurmis“.

-ploto pietuose ir rytuose vietoj kaĩp, taĩp tariama kàp, tèp.

· Šiaurinė dalis, dar vadinami šiauliškiais. Trumpinami nekirčiuotieji ilgieji balsiai ir kirtis atitraukiamas iš galūnės, trumpinimas ir kirčio atitraukimas nėra vienodas visame plote.

-nekirčiuotiji y, ū beveik visur virsta trumpaisiais i, u, pvz.: givãtė „gyvatė“; grudẽlis „grūdelis“.

-galūnėse ilgieji balsiai irgi trumpinami: vietoj nekirčiuotų atviro žodžio galo ė, o tariami i, u arba e, a (atitinkamai pietuose ir šiaurėje), pvz.: sãki „sakė“; sãku „sako“; dãre „darė“, dãra „daro“.

  1. Pietų aukštaičiai.

-Išlaiko sveikus an, am, en, em, o ą, ę verčia ū, y , pvz.: ū́žuolū „ąžuolą“, žūsìs „žąsis“, kárvy „karvę“. Taip pat čia sakoma: su láimi „su laime“, tvárti „tvarte“.

-Balsynu pietų aukštaičiai nedaug skiriasi nuo vakarų aukštaičių, todėl irgi mišriųjų dvigarsių i, u + l, r, m, n pirmąjį dėmenį ir žodžio pradžioje e, ei verčia a, ai.

-Ryškiausia ypatybė yra vadinamasis dzūkavimas. Vietoj č, tariama c, dz, pvz.: cià/ „čia“; dziū̃na „džiūna“. Priebalsiai t, d ir prieb. Junginiai tv, dv prieš i, į, y, ie taip pat verčiami į c, dz ir cv, dzv, pvz.: nãkcį „naktį“, ciesì „tiesi“, súodzinas „suodinas“, dzýgo „dygo“, cviñko „tvinko“, dzvì „dvi“.

-Kai kurių priebalsių kietinimas. Prieš e, ę, ė kietinamas ne tik l, bet kai kur ir s, r, o ploto pietuose nėra minkštųjų š, ž, č, , c, dz, pvz.: lãkia „lekia“, sanùkas „senukas“, raĩkia „reikia“, šáudas „šiaudas“, žántas „žentas“, džū́gauc „džiūgauti“.

-Kaĩp, taĩp taria irgi kàp, tèp.

  1. Rytų aukštaičiai. Užima didžiausią plotą, daugiausiai nutolusi nuo bendrinės kalbos, labiausiai suskilusi į įvairias šnektas. Ryškiausia ypatybė: pakeičia mišriuosius dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę, juos verčia į un, um, in, im ir ū, y. Pvz.: luñkas „lankas“, kum̃pas „kampas“, šviñte „šventė“, tim̃pia „tempia“, drūsùs „drąsus“, tỹsia „tęsia“. Šnektos.

· Širvintiškiai. Visai sutrumpina nekirčiuotų žodžio kamieno skiemenų ilguosius balsius, galūnių redukacija silpna.

· Panevėžiškiai. Visai sutrumpina nekirčiuotų žodžio kamieno skiemenų ilguosius balsius, labai smarkiai redukuoja žodžio galūnę- visi trumpieji balsiai suplakami į vieną neaiškų balsį.

· Anykštėnai. Negalūninį balsį a paverčia pusilgiu o, kuris tariamas su a atspalviu.

· Kupiškėnai. Negalūninį balsį a paverčia pusilgiu o, kuris tariamas su a atspalviu. Be to, žodžio gale prieš kietą priebalsį e ir ė verčia a, pvz.: madùs „medus“, katã „katė“.

· Uteniškiai. Išlaiko nekirčiuotus ilguosius balsius, neredukuoja žodžio galūnės balsių.

· Vilniškiai. Skiriasi tuo, kad dzūkuoja, be to, šios patarmės morfologija labai archaiška.

Žemaičių tarmė nuo aukštaičių skiriasi dvibalsiais uo, ie, kuriuos jie verčia trejopai, pagal tai yra skiriamos trys patarmės: pietų, šiaurės ir vakarų.

1. Pietų žemaičiai vietoj dvibalsių uo, ie turi garsus artimus ū, ī, pvz.: dū́na „duona“; dū́s „duos“, pī́ns „pienas“, vī́na „vieną“.

2. Šiaurės žemaičiai vietoj uo, ie turi ou, ei, pvz.: dóuna „duona“, tuo „tuo“, péins „pienas“, šẽin(a) „šieną“.

3. Vakarų žemaičiai vietoj uo, ie, taria o, ė, pvz.: dóna „duona“, seso „sesuo“, péns „pienas“, žuvės „žuvies“.

Kitos žemaičių tarmei būdingos ypatybės:

-tam tikrais atvejais vietoj č, yra t, d, pvz.: jáutē „jaučiai“; mèdē „medžiai“.

-ilguosius o, ė verčia dvibalsiais uo, ie, pvz.: kûojûoms „kojoms“, síeklai „sėklai“.

-didelė dalis žemaičių dvigarsius an, am, en, em verčia on, om, en, em, pvz.: loñks „lankas“, somtis „samtis“, pẽnkc „penktas“, lêmpa „lempa“.

-šakninius ir kirčiuotus galūnės balsius ą, ę, į, ų dalis žemaičių tebetaria senoviškai – an, en, in, un, pvz.: žancìs „žąsis“, liñcti „lįsti“, skùncti „skųsti“. Tačiau taip verčia ne visi.

-senoviniai trumpiji niekad nekirčiuojamų galūnių balsiai žemaičių tarmės žodžio gale paprastai numetami, o ilgieji trumpinami, pvz.: áud „audžia“, dárba „darbą“.

-didžioji dalis žemaičių dalis atitraukia kirtį iš galūnės į žodžio pradžią, tačiau skirtingai nuo aukštaičių žemaičiai kirtį tarsi padalina- dalį jo palieka ir galūnėje., pvz.: šàkà „šaka“, sènà „sena“.

-dalis žemaičių vietoj tvirtapradės turi laužtinę priegaidę, pvz.: vî·rs „vyras“, o tvirtagalė priegaidė dažniausiai koncentruojama pirmame dvigarsio sande, pvz.: vãrks „vargas“.

Rodyk draugams

Liet.k. tarp kitų baltų kalbų užimą lyg vidurinę padėtį – palyginti su prūsų k. yra atsiradę naujovių, lyginant su latvių yra išlaikiusi daug senovinių ypatybių.

Fonetika :

1) Baltų ā liet.k. yra virtęs į ō ( išskyrus kai kurias tarmes) ;

2) Vietoj baltų e ir ē liet.k. dabar yra e ir ė ;

3) Atsirado dvibalsiai ie ( < ei) ir uo ( < ō) ;

4) Būdami akūtinės priegaidės, liet.k. senieji ilgieji balsiai galūnėse sutrumpėjo,o dvibalsiai ie, uo virto vienbalsiais ;

5) Senieji trumpieji balsiai, būdami kirčiuoti, liet.k. su kai kuriomis išimtimis pailginami ;

6) Viduryje tarp kitų baltų kalbų liet.k. yra ir dvigarsių ir an, en, in, un atžvilgiu. Liet.k. prieš sprogstamuosius priebalsius jie išlaikyti,kitur paversti ā, ē, ī, ū ;

7) Vienintelė iš visų baltų kalbų išlaikė š ir ž ;

8) Jotas ( j ), seniau buvęs tarp priebalsio ir nepriešakinio balsio, išnyko, suminkštinęs prieš jį ėjusį priebalsį ;

9) D ir t pakeitė ir č ;

10) Sveiki išliko joto junginiai su lūpiniais priebalsiai: bendr.k. bj,pj ; dial. bj, pj, mj, vj.

Morfologija:

1) Liet.k. daiktav. bevardės gim. neturi (kitos kalbos dalys, nors ir apnykusią, dar turi) ;

2) Dar tebegyva dviskaita ;

3) Daiktav. dar išlaikę nominalinę deklinaciją , dauguma būdv. perėję į pronominalinę ;

4) Liet.k. turi (-ėjo) net keturis postpozicinius vietininkus (dabar jie nyksta) ;

5) Laipsniuojant būdv. aukštesnysis laipsnis daromas su –esn-, aukščiausias su – iausias ;

6) Kiekiniai skaitv. 11 – 19 sudaromi su priesaga -lika ;

7) Lietuviai asmenavime pasidarę būt.d.l., kurio nėra kitose baltų kalbose ;

Rodyk draugams

Teritorija, paminėjimai istorijos šaltiniuose

Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas Kvedlinburgo analuose. Čia pasakyta, kad 1009 m. Lietuvos pasienyje buvo užmuštas arkivyskupas ir vienuolis Brunonas.

Lavrentijaus metrašty Lietuva paminėta tarp tautų, kurios „sėdi Jafeto dalyje“, kurios moka Rusiai duoklę ir kad 1040 m. Jaroslavas (Kijevo kunigaikštis) žygiavo į Lietuvą.

Henriko Latvio „Livonijos kronikoje“ lietuviai pirmą kartą paminėti pačioje pradžioje, po lyvių (apie 1185 m.).

Dėl nuolatinių kovų su rusais ir vokiečių ordinais Lietuvos vardas lb. dažnai minimas ano meto rusų, vokiečių ir lenkų istorijos šatiniuose.

Tuo laikotarpiu pradėti minėti lietuviai dar neturėjo vieningos valstybės. Šaltiniuose minimos „žemės“ , kurias valdė atskiri valdovai.

Tokios žemės buvo: Nalšia, Deltuva, Upytė, Šiaulių žemė, Karšuva, Medininkai, Knituva (Knetuva). Viena iš tokių žemių vadinosi Lietuva.

Svarbiausios anuo metu gyvenamos lietuvių sritys, į kurias įėjo minėtos „žemės“, buvo Aukštaičiai ir Žemaičiai.

Pirmiau paminėtas Žemaičių vardas (Volynės metraštyje, Ipatijaus metraštyje). Vokiečių šaltiniai mini žemaičius „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“.

Aukštaičių vardas istorijos šaltiniuose pasirodo XIII a. gale (juos mini P. Dusburgas)

Rusų šaltiniuose Aukštaičių vardo nėra – čia jie, skiriant nuo Žemaičių, vadinami tiesiog Lietuva.

XIII a. pirmoje pusėje Mindaugas suvienijo pagrindines lietuvių žemes, dar prijungė kai kurias dab. baltarusių sritis. Taip atsirado LDK, kuri apėmė daidžiąją dalį Lietuvos žemių – Nalšią, Deltuvą, Karšuvą, pietinę dalį kuršių žemių ir šiaurinę dalį jotvingių – sūduvių žemę. Vėliau, valdant kitiems kunigaikščiams, buvo prijungtos kai kurios rusų žemės ir žiemgalių, sėlių, kuršių žemių dalys.

1385 m. pasirašyta Krėvos unija, kuria Jogaila pažadėjo sujungti Lietuvos žemes su Lenkija.

1569m. – sudaryta tarp Lenkijos ir Lietuvos Liublino unija. Iš pradžių Lietuva buvo gan savarankiška Žečpospolitos dalis, veliau – XVII a. tapo jos provincija.

1795 m. po trečiojo padalijimo Lietuva prijungta prie Rusijos imp., išskyrus Užnemunę (atiteko Prūsijai, vėliau Varšuvos kun., vėliau Rusijai) Lietuva padalinta į Vilniaus ir Kauno gubernijas. Užnemunė sudarė atskirą guberniją, kuri iki 1867 m. vadinosi Augustavo, o vėliau – Suvalkų gubernija.

Vardo kilmė

Patikimiausia laikoma hipotezė, kad Lietuvos vardas yra hidroniminės kilmės: buvusios Liet. žemės (ne valstybės) teritorijoje, dab. Jonavos r. teka upelis Lietauka. Vietos gyventojų vartojami dar trys šio vardo dariantai: Letauka, Letavka, Litavka. K.Kuzavinis nustatė, kad senoji Lietava, yra gretiminė vardo Lietuva forma.

Aukštaičių ir žemaičių vardo kilmę išaiškino jau Vytautas (laiške imperatoriui Zigmantui) teigdamas, kad šie vardai padaryti iš aukštas ir žemas.

Svarbesni rašto paminklai

Pirmasis žinomas lietuviškas tekstas yra 1503 m. išleistos knygos „Traktatas kunigams“ paskutiniame puslapy ranka įrašyti poteriai: Tėvė mūsų, Sveika Marija ir Tikiu dievą tėvą.

Pirmoji žinoma lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo Katekizmusa parsti žadei“, išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m. Knygos kalbos pagrindą sudaro pietų žemaičių (dūnininkų) tarmė, tačiau yra ir aukštaitiškų elementų. Jis dar išleido 1549 m. „Giesmės šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“, 1559 m. „Forma krikštymo“. Didžiausias jo darbas – „Giesmės krikščioniškos“ , kurį išleido jo pusbrolis Vilentas.

1579 m. išėjo dvi B. Vilneto knygos: “Enchidrionas, katekizmas mažas…“ ir „Evangelijos ir Epistolos“. Abi spausdintos Karaliaučiuje.

Didžiausias Bretkūno darbas yra „Postilla“, išspausdinta 1591 m. Karaliaučiuje. Reikšmingiausias jo darbas – Biblijos vertimas, deja, iki šiol neišspausdintas.

1612 m. Karaliaučiuje išleistas L. Zengštoko parengtas giesmynas „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos

Naują liuteronų giesmyną su liet. antrašte „Naujos giesmių knygos“ 1666 m. išleido Karaliaučiuje D. Kleinas.

Liet. Didž. Kunigaikštystėje pirmoji lietuviška knyga pasirodė 1595 m. – M. Daukšos iš lenkų išverstas ir Vilniuje išspausdintas J. Ledesmos katekizmas – „Katechismas arba mokslas kiekvienam krikščioniui privalus…“. 1599 m. jis išvertė J. Vujeko postilę, kuri pavadinimu „Postilla Catholica“ išėjo Vilniuje.

Pirmasis žinomas giesmynas Lietuvoje yra 1646 m. Vilniuje išleistos S. M. Slavočinskio „Giesmės tikėjimui kalaickam priderančios“.

XVIIa Kėdainiuose išspausdinta „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Joje yra giesnynas, postilė ir maldos su katekizmu.

Iš naujo Bibliją išvertė S. B. Chilinskis (1657 – 1659 m.) tačiau spausdinimo darbas nebuvo baigtas.

Pirmoji išlikusi spausdinta liet. k. gramatika yra D. Kleino lotyniškai parašyta ir išleista Karaliaučiuje XVII a vid. (1653 m).

Lietuvoje išleista pirmoji yra lotyniškai parašyta ir išspausdinta Vilniuje 1737 m.

Pirmąją mokslinę liet. k. gramatiką parašė A. Škleicheris.

Labai rekšminga Kazimiero Jauniaus „Lietuvių kalbos gramatika“ 1911 m.

Pirmasis žodynas, kuriame figuruoja lietuvių kalbaK. Sirvydo lenkų-lotynų- lietuvių. Nenustatyta kada išleistas.

Pirmąsias tris liet. liaudies dainas su vertimais į vok. K. išspausdino Pil. Ruigys „Lietuvių kalbos tyrinėjime“ (1745).

Pirmąjį liet. liaudies dainų rinkinį 1825 m. Karaliaučiuje išleido L. Rėza.

Žymiausias XIX a. liet. liaudies dainų rinkėjas buvo A. Juška, kartu su broliu išleidęs tris tomus dainų.

Didžiausius pasakų rinkinius išleido Basanavičius.

Pirmąją lietuvių literatūros istoriją parašė J. Šliūpas.

Rodyk draugams

Kaip ir kiekviena kalba, taip ir prūsų buvo susiskirsčiusi tarmėmis, šios –

šnektomis. Nustatyta, kad Elbingo žodynėlis parašytas pamedėnų tarmės pagrindu, o visi trys katekizmai remiasi sembų tarme. Tačiau ir atskiri šie prūsų kalbos paminklai savo kalbos ypatybėmis nėra vienalyčiai – beveik kiekviename iš jų randama tam tikrų įvairavimų. Jie atsirado arba dėl tarmių sumišimo, arba atspindi tos pačios tarmės šnektas. Be to, negalima pamiršti, kad skiriasi šių paminklų parašymo laikas.

Prūsų tarmėse, matyt, nevienodai buvo atliepiamas baltų a. Elbingo žodynėly čia paparastai yra o arba oa, katekizmuose a, bet po lūpinių ir gomurinių prb. Išvirtęs į ū (u).

Elbingo žodynėly pasitaiko kartais o arba oa ir ten, kur katekizmuose (kaip ir liet. ir lat. kalbose) yra trumpasis a (E: „wobse“ , liet.: „vapsva“).

Dar dažniau Elbingo žodynėly yra o arba oa ten kur liet. ir lat. kalbose a eina pirmuoju dvibalsio ar mišriojo dvigarsio sandu ( E: „doalgis“, liet.: „dalgis“).

Prūsų šnektose nevienodai elgiamasi ir su balsiu e. Šis e yra išlaikytas Elbingo žod. Ir I katekizme. Elbingo žodynėly kartais parašoma ir ea. Galimas daiktas, kad toks parašymas rodo platų e tarimą.

II ir III katekizmuose tiek šakny, tiek priesagoje e > i (pvz.: grikan (vns. gln.), lat. greks). Kirčiuotose galūnėse e yra išlikęs (pvz.: semme, lie. žemė).

Atrodo, kai kuriose prūsų tarmėse buvo diftongizuoti senieji ilgieji balsiai i ir u (geiwin, geiwan šalia giwan, giwas „gyvenimas“). Elbingo žodynėly i ir u yra išlaikyti.

Tarminį prūsų kalbos susiskaldymą galbūt atspindi ir ne visai vienodas elgimasis su o kamieno vardažodžių vns. vrd. galūne –as: tiek Elbingo žodynėlyje, tiek katekizmuose čia a dažniausiai yra iškritęs, pvz.: E.: awins „avinas“, K.: deiws „dievas“). Bet Elbingo žodynėly yra nemažai vietų, kur vietoj –as yra –is (asilis „asilas“, deywis „dievas“).

Kaip lietuvių bei latvių, taip ir prūsų šnektose žodžio pradžioje prieš o arba u kartais pridedamas v (wobalne „obelis“, woblis „obuolys“).

Dalis prūsų šnektų išlaikė senesnius garsų junginius tl, dl, kuriuos kitos prūsų šnektos ir lietuviai su latviais pavertė kl, gl; pažymėtina, kad junginiai tl, dl geriau yra išlaikyti katekizmuose o Elbingo žodynėly dažniau yra kl, gl.

Rodyk draugams

Fonetika:

· Kirtis prūsų kalboje laisvas, t.y. galėjo būti kirčiuojamas bet kuris skiemuo. Kirčio vieta dažnai sutapo su lietuvių kalbos žodžių kirčio vieta.

· Priegaidė skyrėsi nuo lietuvių kalbos: prūsų akūtinė priegaidė buvo kylanti, o cirkumfleksinė – krintanti. Pvz. Pr. āntran, liet. antrą.

· Senąjį dvibalsį ei prūsai išlaikė, o lietuviai ir latviai po kirčiu jį pavertė ē, kuris daugelyje tarmių virto ie: pr. Deikas, lite. Dievas; pr Leipe, liet. liepa.

· Junginiai ti, di (abi i turėtų būti su lankeliu pačioje) prūsų kalboje buvo virtę t‘, d‘, o lietuvių k. virto č dž; latvių ž, š. Pvz.: pr. median, liet. medžias, la. mežs.

· Junginys si ( i su lankeliu apačioje) prūsų ir latvių kalboje virto š, lietuvių – s‘. Pvz.: pr schu-tuan (=šūtan – siūlas) , la. Šu-t, lie. Siūti.

· Minkštieji k‘ g‘ prūsų kalboje išlaikyti: pr. Gerwe, liet. gervė, la. Dzerve.

· Mišrieji an, en, in, un išlaikyti visose pozicijose: pr. Naktin, liet. naktį, la. Nakti

· Prūsų, kaip ir latvių, s, z yra ten, kur lietuvių išlaikyti š, ž: pr. Sunism la. Suns, liet. dial. šunis.

Morfologija:

· Egzistuoja bevardės giminės daiktavardžiai, pvz.: assaran, balgnan (liet. balnas).

· Išlaikė senąją galųnę -as o kamieno vardažodžių vienaskaitos kilmininke. (Lietuvių galūnė -o). Pvz.: pr. Deikas, liet. dievo.

· kamieno būdvardžiai dgs. vard. turi tokią pačią galūnę, kaip daiktavardžiai, t.y. –ai. (lietuviškai –i): pr. Milai, liet. mieli.

· Vardažodžių daugiskaitos kilmininko galūnė –an, pvz.: pr. Grikan, liet. nuodėmių.

· Dgs. naudininkas turi galūnę –mans, pvz.: waik(a)-mmans „vaikams“

· Dgs, galininke o ir a kamieno vardažodžiai turi galūnę –ans, pvz.: pr. Deiwans, liet. dievus.

· Skaitvardžiai beveik nesiskiria nuo lietuvių ir latvių kalbų.

· Įvardžiai ir jų linksniavimas labai skiriasi: nemažai archajiškumo, yra genetiškai skirtingų fomų.

· Veiksmžodių bendratis turi formantus –t, -twei, -ton, -tun, kurie vartojami be reikšmės skirtumo.

· Apie asmenų galūnes ne viskas aišku. I asm. Paprastai turi galūnę –mai, II asm. –ti.

· Veiksmažodžių esamojo laiko kamienai praktiškai nesiskiria nuo lietuviškų, būtojo laiko formos nepakankamai ištirtos, o būsimasis laikas sudaromas perifrastiškai su pagalbiniu veiksmažodžiu virst.

Dalyviai daromi kaip lietuvių ir latvių kalbose, skiriasi tik būtojo laiko dalyvis, kurs baigiasi –uns, pvz. pr. Įduns, liet. Ėdęs

Rodyk draugams

Teritorija. XII-XIII a. Prūsų žemės ribos buvo: šiaurėjeNemunas ir Baltijos jūra, vakaruose - Vysla, pietuose – nepastovios ribos su lenkais (kašubais bei mozūrais), rytuosejotvingių-sūduvių ir lietuvių žemės. Prūsai dar dalijami į sritis.

Vardo kilmė. Prūsų vardas siejamas su kokiu nors hidronimu. Galima spėti, kad vardas kilęs iš veiksmažodžio prusti (liet. prausti), iš kurio padarytas daiktavardis prūsa ir, galbūt, upėvardis ir Aistmarių pavadinimas Prūsa, kuris galėjo reikšti „gaivinga vieta“.

Paminėjimai:

· Pirmasis žinomas Prūsų vardo paminėjimas – IX a. Bavarų geografoŠiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“. Paminėtas vardas Bruzi labai trumpai ir miglotai.

· Galbūt prūsų vardas minėtas ir Miuncheno kodekse.

· Arabų geografas Al Bekrī savo visuotinės geografijos vadove pateikia ispanų keliautojo Ibrahim-ibn-Jakūbo pranešimą apie X a. kelionę į slavų kraštus. Minimi Burus (= prūsai)

· vokiečių šį vardą pirmas pamini Adomas BrėmenietisHamburgo vyskupų istorijoje

· XI-XII a. Prūsų vardas minimas rusų metraščiuose - Lavrentijaus metraštyje ir Ipatijaus metraštyje (pastarajame nuo 1252)

· Nuo X a. pab. prūsų vardas minimas vis dažniau įvairiuose šaltiniuose.

Rašto paminklai:

· Seniausiais neabejotinas prūsų (apskritai baltų kalbos) paminklas ranka viename foliante įrašytas tekstelis, manoma, ten įrašytas apie XIV a. vid. Autorius greičiausiai buvo prūsas. Tai laikoma hegzametru parašytu rimuotu posakiu. Rastas Bazelio bibliotekoje K. Maklaskio.

· Elbingo vokiečių-prūsų kalbų žodynėlis. Rastas nuorašas darytas apie 1400m., manoma, kad originalas rašytas XIII a. arba pačioj XIV a. pradžioj. 802 žodžiai, iš esmės tik daiktavardžiai surašyti pagal žodžių grupes.

· Simono Grunau žodynėlis. Daug menkesnis. XVI a. Apie šimtas žodžių su vokiškais atitikmenimis. Žodžiai surašyti prastai.

· 1545 m. Pirmasis katekizmas, išspausdintas Karaliaučiuje. Liuterio mažojo katekizmo vertimas, vertėjas nežinomas. 16puslapių.

· 1545 naujas to paties katekizmo vertimas. Vertėjas taip pat nežinomas.

· 1561 m. Išleistas Enchiridionas - didžiausias ir vertingiausias rašto paminklas. Vadinamas trečiuoju katekizmu. Liuterio mažojo katekizmo vertimas. Vertėjas Abelis Vilis.

Rodyk draugams

Skiriamos trys tarmės: vidurio, lyviškoji ir aukštaičių. Vidurio ir lyviškosios tarmės savo tarme yra artimesnė, o aukštaičių gerokai atitolusi. Todėl kartais latvių kalba skirstoma tik į dvi – aukštaičių ir žemaičių tarmes.

1) Vidurio tarmė sudaro latvių bendrinės kalbos pagrindą. Ji dar smulkiau skirstoma į dvi patarmių grupes: viduriečių patarmes ir kuršiškąsias patarmes.

-Kuršiškose patarmėse junginiai ir, ur paversti īr arba ier ir ūr arba uor. (stīrna); iš dalies išlaikyti veiksmažodžio būtojo laiko ē kamienai (nesēm, viduriečių būtų nesām); pirminių veiksmažodžių, kurių šaknis baigiasi s,z,t,d būsimasis laikas daromas neįterpiant tarp šaknies ir galūnės i (neššu, o viduriečių būtų nesišu); išlaikytas senasis u prieš v ir b; po l yra išnykęs v (galva-gāla).

-Didžiojoje vidurio tarmės patarmių dalyje išnykęs skirtumas tarp krintančios ir laužtinės priegaidės ir yra tik tęstinė ir laužtinė.

2) Lyviškoji. Skiriamos dvi patarmių grupės – tamniekų ir Vidžemės lyviškosios.

- Bendros visai lyviškai tarmei ypatybės: visi trumpieji balsiai galūnėje nukritę (abi-āb, divas-dīvs, mati-matt); ilgieji balsiai ir dvibalsiai ie, uo priesagose ir žodžio gale trumpinami (runāt-runat, sēnuot- sēnot); siauras ē paprastai yra pavirtęs ei (sēd-seid); vietoj moteriškosios vartojama vyriškoji giminė (tie uogs); veiksmažodžio trečiojo asmens forma vartojama ir abiejų skaičių pirmajam ir antrajam asmeniui žymėti (es, tu, mēs, jūs – sit).

3) Aukštaičių. Skirstoma į giliąsias ir negiliąsias patarmių grupes.

- svarbiausios ypatybės: platieji balsiai e, ē virtę a, ā (dēls-dāls); siaurasis ē yra virtęs plačiuoju ē arba ie (drēbes-driebes); a kai kur virtęs o (gals-gols), ā virtęs ō arba uo (āda- ōda) ī virtęs ei (vīrs-veirs), ū yra virtęs yu, eu, ou (lūpa-lyupa, leupa, loupa). Kietųjų ir minkštųjų priebalsių priešprieša (latgalių patarmė)

- Giliosiose patarmėse ie yra virtęs ī (miegas-mīgs); uo virtęs ū (ruoka-rūka); galūnės –as, -es yra virtusios –ys, -is (baltas kajas – (boltys kuojis).

Rodyk draugams

Fonetinės ypatybės

a) Pastovus kirtis, laužtinė priegaidė

b) Žodžių galūnėse iškrito senieji trumpieji balsiai, išskyrus u (tėvas-tēvs, meta-met); ilgieji sutrumpėjo (eglė-egle, ežys-ežis); dvibalsiai suvienbalsėjo (darau-daru, darai-dari, lietaus-lietus)

c) Senieji mišrieji dvigarsiai an, en, in, un pavito į uo, ie, ī, ū (randu-ruodu, kąsti-kuost; bendras-biedrs, spręsti-spriest; minkštas-mīkšts; jungas-jūgs)

d) Priebalsiai g, k prieš priešakinius balsius (e,ė,i) pavirto dz, c (gimti-dzimt; gyvas-dzīvs)

e) Junginiai gj, kj (morfologiškai - gi, ki, asimiliacinis minkštumas senovėje buvo j) pavirto dz, c (jungiu-jūdzu; kiauras-caurs)

f) Junginiai dj, tj (morfologiškai - dži, či) pavirto ž, š (audžiu-aužu, jaučiu-jaušu)

g) Junginiai sj, zj, cj, dzj (morfologiškai – si,ži, cj, dzi) virto š, ž, č, dž (siūti-šūt, vėžio-kilm.vēža, lācis-kilm.lāča, dadzis-kilm.daa)

h) Vietoj baltų dviejų balsių e ir ē latvių kalboje atsirado keturi: platųs ę ir ę(+brūkšniukas viršuje) ir siauri e ir ē

i) Atsirado naujas dvibalsis iu: [zius] rašoma zivs

j) Ž, š virto z, s (šalti-salt; žemė-zeme

k) Senasis baltų dvibalsis ei virto į ie: Dievs

Morfologinės ypatybės

a) Visiškai nebėra bevardės giminės.

b) Visiškai nebėra dviskaitos

c) Įvardinis linksniavimas apima visą vardažodį (tam labam vīram, tiem labiem vīriem…)

d) Vienaskaita: galininkas sutapo su įnagininku. Daugiskaita: naudininkas sutapo su įnagininku.

e) Būtojo laiko ē kamieno veiksmažodžiai perėjo į ā kamieną (metėme-metām).

f) Esamojo laiko ā kamieno veiksmažodžiai, kurių bendratis baigiasi –it, būtajame laike turi priesagą –ij (darit-darijam), o kurių bendratis baigiasi –uot, būtajame laike turi priesagą –uoj (balsuot-balsuoju (būt.l.))

g) Atsirado reikiamybės nuosaka su formantu ja (jādara – reikia daryti)

h) Nebeliko r bei iu kamieno daiktavardžių (Lt. dukters, skaičius), i kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių (Lt. vagis)

i) u kamieno būdvardžiai daugiskaitoje perėjo į a kamieno linksniavimą tirgus-tirgi kaip tēvs-tēvi)

j) Nebeliko ia bei ē kamieno būdvardžių

k) u kamieno būdvardžiai perėjo į a kamieną.

l) Daugiskaitoje po prielinksnių galimi tik naudininko bei įnagininko linksniai (bez paraksta, bez parakstiem)

Rodyk draugams

Į šiaurę nuo Dauguvos gyveno baltų gentis, kuri XI – XII a. kronikose ir kituose istorijos šaltiniuose vadinama dviem vardais: latgaliais ir latviais.

Dvejaip vadinamas ir jų gyvenamasis kraštas: Latgala ir Latvija.

Latvis ir Latvija šiandieninės reikšmės atsirado daug vėliaulatvis XVII a., o Latvija XIX a.

Vardas Latgala pirmiausia pateko į rusų metraščius:

minima Lavrentijaus metraštyje, Novgorodo pirmojoje kronikoje, 1264 m. Polocko ir Rygos sutartyje. Nei latvių, nei Latvijos vardo rusų šaltiniai visai nemini.

Vokiečių šaltiniuose iš karto pasirodo abu vardai – Henriko Latvio ,,Livonijos kronikoje“ aprašant XIII a. įvykius 1206 m. pirmą kartą paminimi letai arba letgaliai ir krašto vardas Letthigalia. 1208 m. atsiranda ir kitas krašto pavadinimas ,,Latvių žemė“. 1209 m. Letgalos vardas išnyksta ir lieka tik Leththia, Lettia. Kartu išnyksta ir letgalių vardas ir lieka tik Leththi, Lethti, Letti. Atsiranda formulė ,,Livonija ir Latvija“. Į kronikos pabaigą Latvijos vardas išnyksta ir lieka tik Livonija.

Popiežiaus kanceliarijos dokumentuose šis kraštas dažnai minimas ir vadinamas Livonija , vėliau ,,Livonija arba Latvija“. Vokiškuose šaltiniuose - ,,Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ minimi tik latviai ir krašto vardas Lettland. XV a. Latvijos vardas iš kronikų bei kitų dokumentų išnyksta ir vėliau pasirodo tik istorikų darbuose, kur reiškia tik Livonijos dalį.

Lenkų šaltiniuose dar ir XVI a. randamas ir Latgalos vardas – Motiejaus Mechoviečio ,,Lenkų kronikoje“. Vėliau ir iš čia šis vardas išnyksta.

Formos latvis, latvisks minimos ir kitų XVII – XVIII a. autorių. Tuomet atsiranda ir priesagos vedinys latvietis, kuris įsigali kasdienėje vartosenoje, o žodis latvis turi iškilmingumo ir vartojamas retai. Tik XIX a. raštuose pasirodo vardo forma Latvija. XX a. pirmajame dešimtmety atgaivinamas ir Latgalos vardas. Šiandien plačiausiai vartojami vardai Latvija, latvietis yra priesagų vediniai iš latvis.

Tautovardis latvis kilo iš krašto pavadinimo Latva, Latuva, o šie greičiausiai yra hidroniminės kilmės. Šalia kraštovardžio bei tautovardžio su latv – yra ir lytys su let- ir tai irgi gali būti susiję su atitinkamais hidronimais ir vietovardžiais. Latgalos (Letgalos) vardas sudurtinis – sudarytas iš lat-vis (let-as) ir galas (gals ,,apylinkė, sritis,kraštas“).

Iš senųjų kronikų ir kitų istorijos šaltinių matyti, kad senovės Latgala, arba Latvija, apėmė visą dabartinės Vidžemės vidurį bei rytus ir dabartinę Latgalą. Pietuose šio krašto riba ėjo ties Dauguvos upe, vakaruose ribojosi su Rygos įlankos rytiniame pakraštyje gyvenusių lyvių žemėmis, šiaurėje kraštas ribojosi su estų genčių gyvenamomis teritorijomis, o rytuose su rusų žemėmis.

Senovės Latgala, arba Latvija, buvo susiskaldžiusi į sritis, valdomas kunigaikštukų: Imero sritis, Talavos žemė, Gaujienos sritis, Kuoknesės kunigaikštystė, Jersikos kunigaištystė, Idumo sritis.

Rašytiniai latvių kalbos paminklai atsiranda XVI a.

1) Pirmoji išlikusi knyga latvių kalba – Vilniuje 1585 m. išspausdintas Petro Kazinijaus ,,mažojo“ katekizmo vertimas iš vokiečių kalbos. Turėjo ~ 70 psl., visas tekstas buvo latviškas. Tai buvo katalikiškas katekizmas.

2) 1586 m. Karaliaučiuje buvo išspausdintas M.Liuterio mažojo katekizmo vertimas. Čia jau yra ir vokiško teksto – titulinis puslapis, įvadas, skyrelių antraštės, paaiškinimai.

3) 1587 m. Karaliaučiuje išspausdintas liuteronų religinių giesmių rinkinys ,,Nevokiškos psalmės ir dvasinės giesmės…“

4) 1587 m. išspausdinta dar viena liuteronų knyga ,,Evangelijos ir epistolos, iš vokiečių į nevokiečių kalbą išverstos“.

Gramatikos:

1) Pirmoji latvių kalbos gramatika yra XVII a. Rygoje (1644 m.) išleista J.G.Rėhehūzeno. Latviškos medžiagos čia mažai ir pateikiama dažnai klaidingai.

2) Pirmąją mokslinę latvių kalbos gramatiką parašė A.Bylenšteinas. Ją sudaro dvi dalys: pirmoji apima fonetiką ir žodžių darybą, o antroji – žodžių kaitybą. Išėjo 1863 m.

3) Pirmąją latviškai parašytą gramatiką parašė latvis Sterstu Andrejs, o išėjo 1879-1880 m.

4) 1922 m. J.Endzelynas išleido modernią mokslinę latvių kalbos gramatiką (jos sutrumpintas variantas buvo vadovėlis studentams).

Žodynai:

1) Pirmasis žodynas, kur figūruoja latvių kalba, yra G.Mancelio vokiečių-latvių kalbų žodynas, išleistas 1638 m. Yra ~ 6000 žodžių.

Tautosakos rinkiniai:

1) Pirmasis latvių liaudies dainų rinkinys buvo išleistas 1807 m. Rūjienos pastoriaus G.Bergmano. Rinkinį sudarė 238 dainos.

2) K.Baruono (vadinamo ,,dainų tėvu“) rinkinio ,,Latvju dainas“ išėjo 6 tomai.

Latvių liaudies pasakų bei padavimų rinkimas ir tvarkymas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. 1887 m. F.Bryvzemniekas išspausdino pirmąjį 27 pasakų rinkinėlį latviškai ,,Mūsų tautas pasakas“.

Rodyk draugams

Nuo žiemgalių į rytus gyveno sėliai. Tai baltų gentis, apie kurią yra išlikę mažiausiai tiek istorijos, tiek kalbos žinių. Spėjamas pimasis sėlių vardo paminėjimas galėtų būti senovės Romos valstybės kelių žemėlapio, vadinamo Tabula Peutingeriana, kopijoje, kuri,manoma, yra padaryta XIII a. iš III ar IV a. originalo. Jei tai tiesa, tuomet sėlių vardas būtų vienas anksčiausiai paminėtų baltų genčių vardų. Neabejotinuose istorijos šaltiniuose sėlių vardas pasirodo vėliausiai iš visų baltų genčių – XIII a.

Pirmoji sėlius mini Henriko Latvio kronika - Selones.

Mini juos ir ,,Eiliuotoji Livonijos kronika“ – Selen, o kraštas – Selenland. Papildomų žinių apie sėlius bei jų kraštą randama XIII – XIV a. dokumentuose, kur minimos įvairios jų žemės ( Medene – Medėnai ir t.t).

Gana smulkus sėlių krašto ribų nusakymas pateiktas 1261 m. Mindaugo dovanojimo akte, kuriame šiaurinė jų krašto riba eina Dauguvos upe nuo Daugpilio iki Kekavos upės, kur ji įteka į Dauguvą ties Duolės sala. Pietinė riba eina nuo Daugpilio pro Luodžio ežerą, Dusetos upe, pro Sartų ežerą, toliau Šventosios, Latavos upe iki Vašuokos, paskui Viešintos ir Lėvens upėmis. Šiuo ir kitais dokumentais remdamasis, Būga pietinę Sėlos ribą vedė pro tokias vietas: Salakas, Tauragnai, Utena, Svėdasai, Subačius, Palėvenė, Pasvalys, Saločiai.

Sėlos ir sėlių vardą aiškino K.Kuzavinis. Jo nuomone, vardas Sėla yra hidroniminės kilmės ir sietinas su veiksmažodžiais selėti ,,tekėti“, salti ,,tekėti“, salvėti ,,sunktis, pamažu tekėti“, salvinti ,,varvinti“. Iš upėvardžio Sėl-iupis, Sėl-iupys, atstatoma praforma *Sėlia, *Sėlė, o iš jos kilęs etnonimas sėliai.

Apie sėlių kalbos ypatybes galima šį tą spręsti tik iš tikrinių vardų, esančių ano meto istoriniuose šaltiniuose. Tuo remiantis manoma, kad sėliai:

1) turėjo s,z ten, kur lietuviai turi š,ž, pvz.: Vesyten – Viešintà; Swentoppe – Šventoji. Pavyzdžių su z/ž istorijos šaltiniuose nėra. Ežero vardą Zarasas Būga kildina iš *ezerasas, *ezarasas, liet. ežeras.

2) vietoj minkštųjų k̉̉ , g̉ tikriausiai turėjo c, dz, pvz.: Latzedzen < *Lakegen; Alce - liet. Alka.

3) turėjo c < k̉ labai minkštą, kuris liet.k. virto į č, pvz.: *Cedasas – Čedasas.

4) turėjo išlikusį sveiką tautosilabinį n savo kalboje. Su šiuo n pavyzdžiai galėtų būti Swentoppe, Swenteuppe, Lensen.

Rodyk draugams

Teritorija. Senąją žiemgãlių žemę sudarė plotai, esantys vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (Lielupės) baseine ir šiauriniuose Lietuvos pakraščiuose maždaug iki Mūšos upės. Vakaruose žiemgaliai ribojosi su kuršiais. Šiaurėje jie siekė Rygos įlanką. Kalavijuočių šaltiniai čia mini buvus žiemgalių uostą, matyt, Lielupės žiotyse. Žiemgalių kaimynai šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose (anapus Dauguvos) buvo finų gentys lyviai. Rytuose siauru ruožu žiemgaliai siekė sėlius. Pietiniai žiemgalių kaimynai buvo lietuviai.

Vardo kilmė. Žiemgalių vardo pirmąjį dėmenį Žiem- galima įtarti turint tą pačią šaknį kaip žodžiai žiema arba žiemiai „šiaurė“, žiemys „šiaurės vėjas“. Antrasis dėmuo siejamas su žodžiu galas, matyt, turėjusiu reikšmę „sritis, kraštas“. Taigi Žiemgala suprastinà kaip „žiemių (šiaurės) galas (sritis, kraštas)“, o žiemgaliai – „žiemių (šiaurės) krašto gyventojai“. Tokį vardą galėjo duoti jiems tik pietiniai kaimynai (matyt, lietuviai). Senas vadovėlis pateikia dvi galimas etimologijas: „žiemių galas, kraštas“ ir jo gyventojai arba „žemas galas, kraštas“ ir jo gyventojai (nes gyveno žemumose).

Paminėjimai istorijos šaltiniuose. Žiemgalių ir Žiemgalos vardai, tiesa, daug rečiau negu kuršių, bet vis dėlto minimi pirmiausiai skandinavų šaltiniuose.

* XIII a. surašytoje danų kronikoje (ten sakoma, kad apie 870 m. danai pajungė sau visą Prūsiją, Žiemgalą);

* pietų Švedijoje rasti du paminkliniai akmenys, kuriuose XI a iškaltame runų tekste minima Žiemgala;

* XIV a. sukurtoje Ingvaro sagoje minima žiemgalių tauta;

* nuo XII a. pr. Žiemgalius pradeda minėti Rusios metraščiai;

* nuo XIII a. – vokiečių kalavijuočių šaltiniai;

Kalbos ypatybės. Jokių rašytinių paminklų neišliko. Apie šią kalbą galima spręsti tik iš istorijos šaltiniuose randamų žiemgališkų tikrinių vardų, vietovardžių ir to krašto dab. latvių bei lietuvių tarmių kai kurių ypatybių. Duomenų yra palyginti nedaug, be to, jie gana prieštaringi.

* skirtingai negu kuršiai, žiemgaliai baltų ei tam tikrais atvejais buvo pavertę ie (kaip ir lietuviai su latviais);

*
priebalsiai š, ž žiemgalių buvo paversti s, z;

FONETIKA

* minkštųjų k, g likimas ne visai aiškus. Galbūt dalis žiemgalių k’, g’ buvo pavertę c, dz, o kiti išlaikę sveikus;

* ne visai aiškus ir baltų junginių *ti, *di likimas. Galėjo būti tarminis tarties skirtumas: vieni žiemgaliai (šiauriniai) galėjo tarti kaip latviai – š, ž, kiti (pietiniai) kaip lietuviai – č, dž;

* mišriųjų dvibalsių an, en, un, in likimas žiemgalių kalboje taip pat kelia problemų. Įsigalėjusi nuomonė, kad tautosilabinio n būta išnykusio ir, matyt, tarta panašiai kaip latvių kalboje. Tačiau kiti tyrimai (V.Dambės) rodo, kad nurodyti mišr.dvigarsiai buvo išlaikyti sveiki.

* prieš tautosilabinį r buvo išlaikyti trumpieji balsiai (neilgino jų kaip kuršiai), bet tarp r ir tolesnio priebalsio kartais buvo įterpiami balsiai;

Morfologija:

* toks pats savybinio įvardžio kilmininko nekaitomos formos vartojimas, kaip ir lietuvių kalboje (sauzeri seniau turėjo formą Sava zirgi, Sauva zirgu maja, plg. lie. savo žirgai);

* vietovardžiams šaltiniuose būdinga priesaga –ene;

* būdinga priesaga –uve;

Leksika vienais atvejais buvo artimesnė lietuviams (pvz. Sydobren, Sydobre lie. sidabras; Gayede lie. gaidys), kitais latviams (pvz. Naba la. naba „bamba“), dar kitais atvejais – vakarų baltams.

V.Dambės išvada, kad žiemgaliai kalbos atžvilgiu yra buvę artimesni lietuviams negu kuršiai.

Rodyk draugams

Gyveno rytiniame Baltijos jūros pakraštyje, jų gyvenamą kraštą Kuršą (Kuržemę) dažnai puldinėdavo švedų bei danų vikingai, todėl ir seniausių kuršių bei Kuršo vardo paminėjimai susiję su skandinavais. Į istorijos šaltinius pateko anksčiau už kitus rytų baltus.

Teritorija. Ginčų kelia dab. Lietuvos teritorijoje gyvenusių kuršių ribos. Vieni tyrinėtojai rytinę kuršių ribą veda Ventos upe, šiaurėje dargi nukelia už Ventos, kiti Varduvos upe. Nesutariama ir dėl pietinės ribos – vienų nuomone, kuršiai gyvenę iki Ventės Rago, kitų jų pietinė riba ėjusi linija Telšiai – Plungė – Palanga.

Mažiau ginčų kelia kuršių gyventų žemių ribos dab. Latvijos teritorijoje, nors ir čia išvesti labai tikslią ribą tarp kuršių, lyvių ir žiemgalių gyventų žemių yra neįmanoma.

[kadangi daugiau apie teritoriją vadovėliuose nerašo, kad būtų aiškiau apačioje pridedu žemėlapį]

Vardo kilmė. Vardo kilmė neaiški. Yra kelios jo etimologijos, bet nė viena jų negali pretenduoti į visai įtikimą. Bene patikimiausia Kazimiero Būgos. Pagal jį etnonimas kuršiai kildintinas iš nebevartojamo žodžio *kuršas, reiškusio „lydimą, skynimą, kirtimą“. Kad tokį žodį baltai galėjo turėti, rodo giminiškos kalbos, plg. ukr. корс „lydimas“, slovėnų kŕš „krūmas“, č. krs „išsišakojęs medis, kerežis“ ir kt.

Paminėjimai istorijos šaltiniuose.

* Kuršių vardą pirmą kartą pamini Brėmeno – Hamburgo arkivyskupas Rimbertas IX a. savo pirmtako ir mokytojo Anskaro gyvenimo aprašyme (minimi danai, švedai, kuršiai, taip pat Apuolė).

* Ne kartą kuršiai ir jų žemė minima istorinėse senovės islandų sagose. Pvz., apie 1300 m. sukurtoje Hervaro sagoje; sagoje, vadinamoje Heimskringla (Žemės ratas) ir kitose, kur kalbama apie IX-X a. įvykius Čia pateikiama šiek tiek duomenų apie kuršių gyvenimą, santvarką, pastatus, būdą ir turtingumą.

* Kuršius ir jų kraštą mini Adomas Bremenietis savo Hamburgo vyskupų istorijoje, parašytoje XI a.

* Daug apie juos kalba Saksas Gramatikas, ypač savo XII a. pab. parašytoje Danijos istorijoje.

* Nuo XII a. pr. Kuršius mini Rusios metraščiai;

* Nuo XIII a. – vokiečių kalavijuočių šaltiniai.

Kalbos ypatybės. Kuršių kalba išnyko nepalikusi rašto paminklų. Taigi vienintelis šaltinis, iš kurio galima apie šią kalbą ką nors sužinoti, yra įvairiuose istorijos šaltiniuose randami tikriniai vardai ir kai kurios latvių kalbos kuršiškų patarmių bei lietuvių kalbos žemaičių patarmių ypatybės.

* minkštuosius priebalsius k’, g’ buvo pavertę c, dz;

*
buvo išlaikę sveikus junginius an, en, in, un;

* kaip ir prūsai ir kai kurie žemaičiai buvo išlaikę tautosilabini n ir prieš tuos priebalsius, prieš kuriuos lietuvių kalboje šiandien jis išnykęs, pvz. Sansugale, lie. Žąsūgala.

* turėjo s, z ten, kur lietuviai turi š, ž, pvz.: Talsen, Telse, lie. Telšiai;

* kaip ir prūsai junginius ti, di pavertė t’, d’;

* buvo pailginę trumpuosius balsius prieš tautosilabinį r ;

* kaip prūsų ir lietuvių, taip ir kuršių kalboje prieš v ir b yra išlaikytas u, kuris latvių išvirto i;

* kaip dalis prūsų ir dalis žemaičių taip, matyt, ir dalis kuršių u buvo pavertę į o;

* bent dalis prūsų i vertė į e;

* dalis kuršių, kaip ir prūsai, bus turėję ei vietoj lietuvių ir latvių ie;

Morfologija:

* kuršiška priesaga laikome -ale;

* kita kuršiška priesaga laikoma -ile arba -ele;

Leksika: kuronizmais laikomi, pvz., lietuvių (žemaičių) žodžiai cyrulis „vieversys“ (ir la. cīrulis), pylė „antis“ (ir la. pīle), kūlis „akmuo“, pūrai „kviečiai“ ir kt. Daugiausia bendrybių kuršių kalba turėjusi su prūsų kalba.

Kuršininkai. Kuršių nerijos gyventojai, kalbėję iš esmės latviškai ir lietuvių neretai vadinti kuršiais (patys save vadino latviškai – kursenieki, lietuviškai – kuršininkai), nėra tiesioginiai senųjų kuršių palikuonys, bet daugiausiai atvykėliai iš Latvijos (Kuršo), pradėję keltis apie XVI amžių

Rodyk draugams

Paminėjimai. Pradedant Xa., rusų bei lenkų istorijos šaltiniuose per keletą šimtmečių jotvingių vardas gana dažnas:

945 m.Lavrentijaus metraštyje pasiuntinių sąraše; (rusų š.)

983 m.Lavrentijaus metr.minima jau kaip gentis; (rusų š.)

Pietuose jotvingių kaimynai bv lenkai, todėl paminėjimai t.p.dažni;

Vokiečių šaltiniuose pasitaiko, bet palygint retai, juose jotvingiai vadinami sūduviais.

Laikoma, kad sūduviai – tai ta pati gentis, kurią II a.šalia galindų pamini Ptolemėjas.

Dar vienas, retesnis šios genties vardasDainava. Pirmą kartą paminėtas 1253m. dokumente, kuriame Mindaugas Livonijos ordinui dovanoja pusę Dainavos.

Kai kurie lenkų kronikininkai jotv.vadina poleksėnais.

Teritorija.

Vakaruose jotvingiai – sūduviai ribojasi su Skalva, Nadruva ir Galinda.

Šiaurėje ir rytuose riba vedama paprastai ties Nemunu. (dėl šito nesutariama per daug). T.p.nesutariama ir dėl pietinės jotv.ribos. maždaug ribojas su Gardinu.

Dėl geogr.padėties jotvingiams reikėjo daug kariauti: ,,Jotvingių žemė bv pasienis, kur susidūrė vokiečių interesai su Lenkijos ir Rusios interesais“. Galutinis jovingių-sūduvių pavergimas - XIIIa., tačiau tai nereiškia, jog jie taip greit ir sunyko. Galutinai nutauto maždaug XVI a.pab.

Kalba. Jokių rašytinių kalbos paminklų nėra išlikę, todėl remiamasi tik tikriniais vardais. Kalbos ypatybės:

Kaip ir prūsai, išlaikę dvibalsį ei, ten kur liet.ir latv.jį pavertė ie: preisinges – priešingas

S, z ten kur liet. š, ž: Zervynas – Žervynas; z išlikusi kai kuriose liet.tarmėse;

Jotvingių substratu aiškinamas ir priebalsiu t, d, ir k, g painiojimas kai kuriose Pietų Lietuvos šnektose: kyli – tyli, bikė – bitė

Būdingos kaip ir prūsams priesagos -ingė, -ingis: Leipalingis

Kirčiuota galūnė –us: Alytùs

Vardo kilmė. K.Būga kildino iš Jotvos šalies vardo, kilusio nuo Jotvos upės vardo. Su upėvardžiu siejo ir sūduvių, ir Dainavos vardą.

Rodyk draugams

Gentys, nepalikusios rašto paminklų:

kuršiai,

sėliai,

jotvingiai,

galindai,

žiemgaliai.

Informacijos suteikti pirmiausia gali žemės šaltinis – vietų pavadinimai, vandenvardžiai. Tačiau šis būdas naudojamas tik tada, kai žinoma, kur apytikriai gyveno tam tikra gentis. Tose vietovėse tiriami vietovardžiai, neatitinkantys vartojamos tarmės garsų principų. Tam vietovardžiui ar vandenvardžiui po to galima surasti atitikmenį lietuvių kalboje ir taip įrodyti, jog tai ir yra tos genties paveldas.

K. Būga pastebėjo priebalsio z pasikartojimą hidronimuose, o liet.kalbai z nebūdingas. Pvz.hidronimas Zalvė, kitoj vietoj randamas Želvys, Zaduojas, Zarasas (siejamas su bendriniu ž.ežeras). Hidronimai su z – sėlių palikimas.

Šiaurės Lietuvoje (apie Šiaulius) kirčiuojama uvė (kirtis ant ė): Sauduvė, raktuvė. Manoma, kad tai gali būti žiemgalių palikimas.

T.p. manoma, kad kirčiuota galūnėùs (Alytus, Seirus) – jotvingių palikimas (dab. Dzūkijos teritorijoje).

Apskritai žodžius rekonstruoti įmanoma tik tada, kai egzistuoja tai kalbai artimos kalbos paminklai. Pvz.: prūsų k.paminklai padeda rekonstruoti tam tikrus jotvingių bei kuršių ž. „O šiaip žodžius rekonstruoti yra sunkus reikalas“J

Rodyk draugams

Neabejotinai baltų gentys pradedamos minėti tik 9-11a. Ankstesni paminėjimai yra ginčytini.

Neurai

5a.pr.Kr. Herodotas „Istorijos“ IV knygoje mini skitus ir jų kaimynus. Yra hipotezių, kad vieni iš skitų kaimynų buvo baltų protėviai, tačiau neužrašytas nei vienas pavadinimas ar tikrinis vardas.

Manoma, kad budinai galėjo būti baltai. Plačiausiai paplitusi nuomonė apie neurų baltiškumą.

Neurų vardas sietinas su hidronimu nur (niauras). Kai kurie mokslininkai teigia, kad neurų vardas etimologiškai gali būti tiek baltiškas, tiek slaviškas.

Aisčiai

(hipotezė) 63m.pr.Kr. – 20m. aisčiai (ostiaioi) paminėti Stabono „Geografijoje“

I a. Tacito „Germanijoje“

VI a. romėnų senatorius Kasiodoras rinkinyje „Variae“ įdeda ostgotų karaliaus Teodoriko padėkos laišką aisčiams už gintarą.

VI a. vid. Jordanas rašo „Apie getų arba gotų kilmę ir jų žygius“

IX a. Einhardas „Karolio Didžiojo gyvenimas“

XI a. pab. Pauliaus Orozijaus V a. parašytapasaulio istorija – vertimas į anglosaksų kalbą.

XI a. Adomas Brėmerietis „Istorija“

Skitai

Skitai gyveno Ukrainoje ir pietinėje Rusijoje, klajokliai. Priklausė indanų-iranėnams.

Rodyk draugams

Nuo 16a. (Renesansas) atsiranda baltų kalbų kilmės aiškinimo teorijos, jos argumentuojamos žodžių panašumu.

  1. Slaviškoji teorija. Baltai – slavų dalis, baltų kalbos kilusios iš slavų k. 16a.labai populiarius E.Pikoliominio (popiežius) veikalas, apie Europos gentis ir tautas. Žinios netiesioginės, antrinės. Lietuvos kalba esą padalyta į 7 dalis (greičiausiai turima omenyje LDK). Akcentuojamas žmonių polinkis į pagonybę ir erezijas.

Buvo ir šios teorijos kritikos, teigta, kad lietuvių kalba skiriasi nuo rusėnų. Vienas iš kritikų – Janas Stobnica,kuris mėgino ieškoti skirtumų. Jis pateikia konktžrčių žodžių ksip „perkūno“ vardų užrašymas; ugnies dievas – znicz, zyncz – mėginama ieškoti žodžio žynys.

Teorijos šalininkai: Konrasdas Gessneris, Mauras Orbini „Slavų karalystė“, Gvagnini.

  1. Romėniškoji teorija (lb stipri tiems laikams lingvistinė argumentacija). Baltai esą kilę iš romėnų.

Teorijos šalininkai: Jonas Dlugošas „Historia Poloniae“, Janas Lasickis, Motiejus Strijkovskis, Mykolas Lietuvis.

Argumentai: Jonas Dlugošas teigė, kad garsai labai panašūs, genčių pavadinimai kilę iš itališkų (Lithuania iš Litalia), atskiria baltų ir slavų kalbas.

Plačiausiai ši teorija išplėtota Mykolo Lietuvio, stiprus argumentas – per 70 vienodų žodžių, (dalis jų – iš tiesų indoeuropiečių paveldas, pvz.: vyras – vir, vyrai – viri, trys – tres, jungas – jugum, traukia - trahunt).

  1. Graikiškoji teorija; mažiau išplėtota, baltai kilę iš graikų. Plėtoti siekė Ruigys, argumentuodamas tais pačiais žodžiais. Tarp sutampačiųjų yra paveldėtų iš prokalbės, skolinių.

  1. Ilyriškoji teorija. Mažai išplėtota. Baltai – ilyvių kilmės. Jų kalbos fragmenų labai mažai išlikę, nėra kaip argumentuoti.

  1. Hebrajiškoji teorija. Ją tik prieš keletą metų paskelbė P.Dinis . Teorijos pagrindas – kelių vokiečių autorių (Juncijus, Gobelis), kurie parašė, kad sembos sūduvių (ar jotvingių) religija panaši į žydų. Esą sūduviai atsikraustę iš Jeruzalės. Neva jie dainuodami kartoja refreną „jeru, jeru“ – Jeruzalės pradžia. Kiek vėliau rašęs Levenheavijus (vok.) pateikia sūduvių ilgesnį tekstelį „leru, leru masco lon“ („geriu, geriu su maskoliu“). Frazės reikšmė ginčytina.

  1. Ketveriopos kalbos teorija – baltų kalba ketveriopa. Jos dalys:

1) jotvingiai

2) lietuviai ir žemaičiai

3) prūsai

4) latviai – latgaliai

Toliau aiškinamos kiekviena kaba atskirai (jų kilmė). Lietuvių – romėniškoji teorija. Motiejus Miechovyta – vienas pirmųjų pradėjo plėtoti šią teoriją. Pasekėjai Angelo Rocca (ital.), Biblianoleris.

Mėginta aiškinti Žemaičių kilmę – gentis, atsikėlusi iš ilyrų žemių. Tai pirmoji rimtesnė baltų kalbų interpretacija.

Rodyk draugams

Apie tai rašoma nuo XVIII – XIX a.

Bendrybės. Morfologija.

  • Daugiskaitos naudininkas su formantu –m-;
  • Vns. Kilmininko galūnė –ā: vilko, lat. Vilka, s. Slavų vlûka. (būdinga rytu baltams ir slavams);
  • Jungia visus baltus ir visus slavus – įvardžiuotiniai būdvardžiai: baltoji, lat. baltā, pr. pirmois, sl. belaja;
  • priesagos –ik-, -uk-: vainikas, pr. schuwikis, s.sl. venĭcŭ -> r. venec; ožiukas, pr. wosux, s.sl. synŭkŭ;

Bendrybės. Sintaksė:

  • dvigubas neigimas: jis nieko nemato, vinš nekā neredz, rus. on ničego ne vidit (bendras baltams ir slavams);
  • tiesioginio papildinio kilmininkas po neiginio: jis skaito knygą -> jis neskaito knygos, vinš redz grāmatu -> vinš neredz gramatas, on vidit knigu -> on ne vidit knigi.

Fonetika.. Garsų yra nedaug taip pat ir prozodijos elementų, todėl šio tipo bendrybių baltų-slavų kalbose taip pat yra nedaug.

Bendrybės:

  • *k > s, š; g > z, ž. Satemizacijasprogstamojo priebalsio virtimas pučiamuoju.
  • *s > š (ch) po r,u,k,i
  • kilnojamas kirtis galvà – galvõs – gálvą; rus. golová – golový – gólovu

Bendrybės. Leksika.

galva, lat. galva, pr. galvan., rus. golova, len. głowa; ranka, lat. roka, pr. rānkān, rus. ruka, len. reka, s. slav. rąka; ledas lat. ledus, pr. ladis, rus. led, s.sl. ledŭ; krėslas, lat. krēsls, pr. creslan, rus. kreslo.

Tokių žodžių yra mažiau negu 200. Tačiau bendrų žodžių gali atsirasti ir tik dėl skirtingų tautų kontaktavimo. kalbos bendrumą geriausiai įrodo morfologija.

Skoliniai.

Slavizmai, liet. b. k. apie 1.5 proc., latvių kalboj mažiau.

Senieji iš s. rusų (iki X a.): lenkas<- s.rus. *lęchŭ (XII a.); asilas <- s. rus. osĭlu; stiklas <- s. rus. stĭklo; krikštas <- s. rus. kristŭ ‚kryžius‘; turgus <- tŭrgŭ.

Vėlesni:

a) iš baltarusų Lietuvai sukūrus valstybę (po XIII a.) blynas, liūtas, mėsa, miestas, muitas, rūbas, burokas, kopūstas, anūkas;

b) iš lenkų oficialiai priėmus krikščionybę: arbata (herbata), kava (kawa), seimas (sejm).

c) naujieji skoliniai ir iš rusų k.: armonika (garmonika), karokas (?) (karak). Bet jų nėra daug.

Kopijos (vertiniai)

Daug žodžių, padarytų rusų kalbos pavyzdžiu, ypač sovietmečiu: met-raštis (leto-pis), ant-kainis (na-cenka), penkmetis (pjati-letka), sienlaikraštis (sten-gazeta), padaryti pranešimą (sdelat doklad).

Taigi baltų-slavų santykis yra daug ryškesnis nei baltų-germanų ar kiti santykiai; ir truko daug ilgiau.

7. Baltų tautų ir kalbų recepcija Renesanso laikais.

*recepcija [lot. receptio - priėmimas] 1. kurių nors praeities visuomenės sociologinių ir kultūrinių formų perėmimas ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.

Klausimą iš esmės galima suprasti kaip “žinios apie baltų tautas ir kalbas Renesanso laikais“ (tokį jį pateikia Stundžia savo dalyko sande).

*sekanti pastraipa atsako į klausimą apie Baltų tautų ir kalbų recepciją Viduramžiais tai turbūt kažkieno kito klausimas, nes ji yra sande (įsijaučiau).

Nuo 13a. atsiranda nemažai etnonimų ir vietovardžių paminėjimų (tiek autorinių, tiek anoniminių). Kartais minima, kurios gentys kalba vienodai

Lectavi – lietuviai Jetuesi – jotvingiai

Nalsani – nalšėnai Prutheni – prūsai

Samoita – žemaičiai

Pranciškonas Bartlamiejus Anglicus rašo apie Lectonia (LT), de Livonia (LAT), da Sambia (Semba), de Semigallia (Žiemgaliai).

Jano Malavos kronikoje rašoma apie veikėją Sovijų (Sovijaus mitas). Mitas rodo, kaip keitėsi laidojimo papročiai.

Viduramžiais atsiranda kalbų klasifikacija (pagal tam tikrą žodį) pvz.: Europos kalbų klasifikacija pagal tai kaip vadinamas dievas:

  1. deus kalbos (pagal lotynų, priskiriamos baltų, britų kalbos)
  2. theos (pagal graikų)
  3. goat (germanų k.)
  4. bog (slavų k.)

Rodyk draugams

Apie jų santykius galima spręsti iš to, kad būsimieji baltai ir indai-iranėnai kažkada gyveno kaiminystėje.

k’ -> s, š, ś

g’ -> z, ž, ź

kalbos, patyrusios šį procesą vadinamos sateminėmis, o nepatyrusios kentuminėmis (išlaikę k, g). Pavadinimas kilo nuo žodžio šimtas (centum). Kalbos išlaikiusios čia k ar g priebalsį vadinamos kentuminėmis. Būtent šis procesas (sateminis) būdingas indų-iranėnų kalbom.

Lietuvių kalba (ir kitos baltų kalbos) priklauso sateminių kalbų grupei

Baltų ir germanų santykiai.

Pats svarbiausias argumentas artimai kalbų bendrystei yra morfologija.

Bendri reiškiniai:

morfologija.

1. dgs. naudininko galūnė su formantu -m- (bendra baltam, germanam ir slavam).

liet. vilkam-(u)s, lat. vilkiem, pr. vaika-mm-ans, got. wulfa-m-, s.slavų vlŭko-mŭ, rus. volka-m

2. skaitvardžių 11-19 daryba (liet. germ). Abejose kalbose skaitvardžiai sudaromi su priesaga –lik- (germanų -lif-, iš šaknies likti)

Vienuo-lika: got. ain-lif

Dvy-lika: got. twa-lif

Skoliniai (germanizmai) liet. k. apie 0.5 proc., lot. k. Gerokai daugiau.

Senieji skoliniai iš šiaurės germanų: gatvė, lat gatve „alėja“ <- got. gatwo; yla, pr. ylo, lat. ilens <- got. Ēla; kunigas, lat. Kungs „ponas“ <- s.vok. kunig „karalius“

Dauguma to meto skolinių susiję su miestu, su amatais, todėl galima spėti, kad tuo metu baltam tai nebuvo aktualu, todėl atsiradus poreikiams, žodžius teko skolintis. Vėlėsni iš vid.vok.žem. (XII-XVII a.): amatas, lat.amats <- v.v.ž. ammet, kambarys <- v.v.ž. kammer; rūmas <- v.v.ž. rūm. Šio laikotarpio skolinių daug daugiau nei senųjų, pasiskolintų iš šiaurės germanų vikingų laikais (apie VIII a.). Dar mažiau skolintasi iš rytprūsių vokiečių: rytpr.vok. pypkė, rėmas, spinta, šliurė; vok.bendr.k.:runkelis (der Runkel), vertas (wert).

Dažniausiai skolinamasis daiktavardis. Kitos kalbos dalys skolinams labai retai, ir jei jų randama panašių keliose kalbose, reiškia, kad ryšiai tarp jų buvo ypač glaudūs.

Kopijos. Laik-raštis <- Zeitschrift

Rodyk draugams

Daugiausia baltai anuomet turėjo sąlyčio su neindoeuropiečiais finais. Abiejų kontaktai, buvę taikūs ir glaudūs, prasidėjo anksti ir truko ilgą laiką, o Latvijos teritorijoje nesibaigė ir iki šiol. Tada baltai darė didesnę įtaką finams negu patys buvo jų veikiami. Finai iš baltų pasiskolino daug žodžių, nes daug kur baltų ir finų ilgai gyventa ne tik greta, bet ir mišriai (tokiose vietose būta bilingvizmo-dvikalbystės).

Tada dar klajokliai finai, vertęsi daugiausia medžiokle ir žvejyba, veikiami žemdirbių bei gyvulių augintojų baltų, pamažu ėmė pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo. Tai rodo daugybė iš baltų į finų kalbas perėjusių žodžių, susijusių su žemdirbyste, gyvulių auginimu ir apskritai sėsliu gyvenimu.

Būdingesni suomių ir estų kalbų baltizmai:

suom. vako, est. vago „vaga“, plg.lie. vaga (ir kt. žemdirbystės terminai);

suom.,est. oinas „avinas“, plg.lie. avinas; suom. villa, est. vill „vilna“, plg.lie. vilna (gyvulininkystė);

suom. seina, est. sein „siena“, plg.lie. siena. (pastatai, jų dalys);

suom. kauha „kaušas“, plg.lie. kaušas. (namų apyvokos reikmenys);

suom. halla „šalna“, est. hall , plg.lie. šalna. (gamta, jos reiškiniai);

suom.,est. tuhat „tūkstantis“, plg.lie. tūkstantis (skaitvardžių skolinimasis rodo l.glaudžius kalbų santykius).

Kai kurių žodžių finams skolintis iš baltų nebuvo reikalo, nes jie tiems daiktams, reiškiniams ar padarams pavadinti turėjo ir savų, finiškų žodžių. Ši aplinkybė verčia manyti, kad daugiausia baltizmų į finų kalbą pateko iš tų baltų, kurie patys ilgainiui sufinėjo (gyveno dab.Estijoje ar Suomijoje,kur finų buvo persvara). Finai, nuolat girdėdami baltus, kalbančius finų kalba su išlaikyta dalimi savosios leksikos, priprato prie baltiškos kilmės žodžių ir iš pradžių vartojo juos tik kaip sinonimus šalia savųjų, o vėliau savuosius ir visai užmiršo.

Baltų kalbinė įtaka finams buvo l.didelė. Ji nesiribojo žodynu, bet palietė ir kalbos garsyną, net gramatinę sandarą (pvz. dėl baltų poveikio Baltijos finų kalbose atsirado daikt. ir būdvardžio derinimas, kitose ugrų-finų kalbose tokio reiškinio nėra). Seniausi finų baltizmai gali siekti III tūkstm.pr.Kr.pab.- II pradžią.

Dabartinėje suomių bendrinėje kalboje (ne tarmėse) baltizmai sudaro 1,1% visos leksikos (iš 1000 suom. žodžių 11 yra baltiškos kilmės). Tačiau šie skoliniai yra tiek sufinėję, kad kasdienėje vartosenoje nebejaučiama skirtumo tarp jų ir senųjų ugrų-finų kilmės žodžių. Šie skoliniai traktuojami kaip midus, knyga, miestas ar kuris kt. senas skolinys lietuvių kalboje.

Finų įtaka baltams buvo daug mažesnė negu baltų- finams. Ypač tai matyti iš lietuvių ir prūsų kalbų, kuriose finų kilmės elementų visai nebedaug. Iki šiol liet.kalboje aptikti tik atskiri žodžiai, kurie gali būti įtariami gauti senais laikais iš finų.

Seniausi baltų skoliniai iš Pabaltijo finų:

Burė (la. bura) , plg. suom., est. purje.

Laivas (la. laiva) , plg. suom. laiva.

Silkė (la. silke), plg. suom. silakka, est. silk. Ir kt.

Rodyk draugams

Neolito laikotarpiu (IV-II tūkstm.pr.m.e.) Šiaurės ir R. Europos plotuose nuo Uralo iki Baltijos buvo paplitusi šukinės keramikos kultūra. Šios kultūros kūrėjai - finougrų protėviai.

Virvelinės keramikos kultūros atstovai indoeuropiečiai prie Baltijos jūros atsikraustė IIItūkstm.pr.m.e. pab. ir labai greitai iš dabartinės Lietuvos teritorijos išstūmė finougrus (į Estiją J ), kurie čia gyveno nuo III tūkstm.pr.m.e.vidurio. Prie Baltijos nuo senų senovės gyveno Narvos-Nemuno kultūros ir Nemuno aukštupio kultūros atstovai, kurie kilme ir kultūra buvo artimi europidams. Virvelinės keramikos kult. atstovai sumišo su jais ir sukūrė Pamario kultūrą, kuriai šalia virvelinės keramikos dar buvo būdingi saviti laivinių kovos kirvių tipai, gyvatgalių kapliai, tam tikros formos puodai ir kt.

Baltai, kaip atskira indoeuropiečių etninė-kalbinė grupė, susiformavo II tūkstm. pr. m. e. Tada jie ir išplito dideliuose Pietryčių ir Rytų Europos plotuose- Pabaltijyje, Padneprėje, Volgos-Okos aukštupio srityje. Jų kaimynai tais laikais šiaurėje ir š. rytuose buvę finougrai, pietryčiuose bei pietuose- iranėnai (skitai) ir slavai.

Žalvario amžiuje (XVI – VI a.pr.m.e.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (VI-I a.pr.m.e.) jau pradeda ryškėti atskiros vakarų ir rytų baltų kultūros sritys: atsiranda vakarų baltams būdingi savitos struktūros pilkapiai su tam tikrais akmens statiniais viduje, o rytų baltams- piliakalniai su vadinamąja brūkšniuotąja keramika.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau pradeda ryškėti ir atskiri baltų genčių junginiai. Tada pasirodo ir pirmosios rašytinės žinios apie Baltijos jūros pakraštyje gyvenančias tautas. (Tacitas I a.po Kr. pamini aisčius, II a.po Kr. Ptolemėjas pamini galindus bei sūdinus, kurie laikomi baltais).

Prie panašių išvadų apie baltų senąsias gyvenamąsias vietas yra priėję ir kalbininkai, tyrinėjantys vietovardžius bei jų paplitimą.

Rodyk draugams

Priešistorinės baltų gyventos teritorijos buvo 6 kartus didesnės nei dab. Lietuvos ir Latvijos teritorijos.

Archeologai yra nustatę, kad neolito laikotarpiu (IV tūkst. – II tūkst.. pr. Kr.) Šiaurės ir Rytų Europos plotuose nuo Uralo iki Baltijos buvo paplitusi vadinamosios šukinės (arba duobėtosios-dantytosios) keramikos kultūra. Manoma, kad šios kultūros kūrėjai buvo finougrų protėviai.

Neolito pabaigoje Vidurio ir Rytų Europoje pasirodžiusi virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra. Ji išplitusi didžiuliuose Vakarų ir Rytų Europos plotuose, apytikriai nuo Reino iki Volgos. Manoma, kad jos kūrėjai buvo indoeuropiečiai. Po tam tikrų tyrinėjimų buvo padaryta išvada, kad III tūkst. pr. Kr. pabaigoje iš pietų ir pietryčių prie Baltijos jūros atkeliavę baltai čia radę nuo seno gyvenančias finougrų gentis ir su jomis asimiliavęsi. Pietuose, kur baltų atkeliavę daugiau, jie asimiliavę čia retai gyvenusius finougrus, o šiaurėje patys buvę asimiliuoti finougrų. Tolia nuomonė ilgą laiką buvo vyraujanti. Tačiau vėliau bandyta aiškinti kitaip: buvo teigiama, kad finougrai nebuvo senieji Baltijos jūros pakraščių gyventojai. Šiose vietose jie pasirodę tik III tūkst.. pr. Kr. viduryje, vėliau buvo išstumti besikeliančių virvelinės keramikos atstovų. Patys virvelinės keramikos kultūros atstovai indoeuropiečiai (pradėję keltis III tūkst.. pr. Kr. pab.) susimaišė su vietiniais gyventojais (Narvos-Nemuno kultūros ir Nemuno aukštupio kultūros atstovais) ir ir sukūrė naują - Pamario – kultūrą.

Manoma, kad baltai, kaip atskira indoeuropiečių etninė-kalbinė grupė, susiformavo II rūkst. pr. Kr. Tada jie išplitę dideliuose Pietryčių ir Rytų Europos plotuose – Pabaltijyje, Padneprėje, Volgos-Okos aukštupio srityje. Jų kaimynai tuo metu buvo: šiaurėje ir šiaurės rytuose - finougrai, pietryčiuose bei pietuose – iranėnai (skitai) ir slavai.

Žalvario amžiuje (XVI – VI a. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (V – I a. pr. Kr.) jau pradeda ryškėti atskiros vakarų ir rytų baltų kultūros sritys. Vakarų baltų gyvenamoji teritorija buvusi maždaug tarp Vyslos žemupio ir Nemuno, o rytų baltai gyvenę nuo vakarų baltų toliau į šiaurę ir ypač į rytus.

Priešistorinės baltų gyventos teritorijos nustatomos remiantis archeologijos, antropologijos, kalbotyros ir kt. mokslų duomenimis. Archeologai ieško kultūrinių sluoksnių. Tačiau archeologai, tirdami materialinės kultūros liekanas, patys negali nustatyti, pvz., kuria kalba šnekėjo tie žmonės, kurių buvimo palaikus jie tiria. Šiuo atveju archeologams padeda kalbininkai. Pagrindinis argumentas, pagal kurį nustatomos senovės baltų gyventos teritorijos, ir yra kalbinis. Šiuo atveju kalbininkams svarbiausi yra vietovardžiai, būtent hidronimai (vandens telkinių pavadinimai), nes jie, palyginus su miestų pavadinimais, laikui bėgant beveik nesikeičia, taigi jie sudaro patį seniausią bet kurios šalies vardyno sluoksnį. Tai labai svarbus šaltinis, nušviečiantis tolimąją tautų praeitį, kurios nesiekia rašytiniai istorijos dokumentai. Kuri nors tauta, gyvenusi ilgesnį laiką tam tikroje teritorijoje, palieka joje savo buvimo pėdsakųtikrinių vardų. Taip yra ir su baltais bei jų gyventomis teritorijomis. Pvz., tiek baltų seniau gyventose, tiek ir dabar gyvenamose teritorijose randama daug finougrų kilmės vietovardžių (daugiausia jų yra Latvijoje). Patys baltai senovėje gyveno daug didesnėje teritorijoje nei dabar (ne tik prie Baltijos jūros, bet ir daug toliau į rytus bei pietus). Tai buvo nustatyta remiantis archeologijos duomenimis; šią informaciją patvirtina gausus baltiškų vietovardžių buvimas dabar ne baltų gyvenamose žemėse.

Nepaisant gana intensyvių tyrinėjimų, dar nelengva tiksliai nurodyti baltiškos kilmės hidronimų paplitimo ribų. Šio krašto hidronimijos studijos dar tebetęsiamos ir nuolat iškeliama vis naujų baltiškos kilmės hidronimų tose vietose, kur jų rasti nesitikima. Beje, gana daug baltiškos kilmės hidronimų suslavinti, todėl jų kilmę sunkiau nustatyti.

Pirmasis iš rusų mokslininkų A. Kočiubinskis, remdamasis baltiškais hidronimais, 1897 m. iškėlė mintį, kad lietuvių (=baltų) priešistoriniais laikais gyventa iki šiaurinio Pripetės baseino, o rytuose – iki Berezinos baseino. Dar toliau į rytus – net iki Okos baseino.

Kitas kalbininkas – A. Pogodinas – praplėtė senovės baltų gyventą teritoriją, taip pat remdamasis

Baltiškos kilmės hidronimais (1901 m.).

Nepaprastai didelį indėlį į šios srities tyrinėjimus įnešė lietuvių onomastikos pradininkas K. Būga. Vietovardžiams K. Būga teikė labai didelę reikšmę, juos vadino „žemės kalba“. Jo vietovardžių (ypač hidronimų) tyrinėjimo darbai šiandien yra klasikiniai. K. Būga labai daug papildė baltiškųjų vietovardžių minėtose teritorijose sąrašą, taip pat dar įjungė ir Sožės upės baseiną.

Į rytinių ir pietinių baltų gyventų teritorijų vietovardžių tyrinėjimą didžiausią indėlį įnešė tarybiniai rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas. Ištyrę Aukštutinio Dnepro baseino hidronimus, čia surado apie 800 baltiškų vardų ir įrodė šios teritorijos baltiškumą priešistoriniais laikais. Jų nuomone, priešistorinė rytinė baltų riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos upių aukštupius, o pietinė – Seimo upe.

Vakaruose baltiškų vietovardžių randama ir į vakarus nuo Vyslos – iki Persantės upės. Šiaurinė baltų riba su finougrais kokių nors didesnių pakitimų nepatyrė.

Rodyk draugams

Baltų vardas yra palyginti nesenas – pačios baltų gentys savęs taip nevadino. Taip jų nevadino ir jų kaimynai.

Baltų terminas yra dirbtinis. Jo pavadinimas siejamas su lyginamosios kalbotyros iškilimu. Iki tol buvo vartojami lietuvių ar latvių kalbų terminai. Tokie terminai buvo nepatogūs, nes vienos iš kalbų pavadinimas buvo priskiriamas visai kalbų grupei, kuriai priklausė ta kalba.

Pirmasis šį klausimą iškėlė vokiečių kalbininkas G. H. F. Neselmanas. 1845m. knygoje „Senoji prūsų kalba“ („Die Sprache der alten Preußen“) jis pasiūlė baltų terminą. Šiam pasiūlymui pritarė danų kalbininkas K. V. Smitas.Vėliau baltų terminą ėmė vartoti ir kiti kalbininkai. Beje, ši tautų bei kalbų grupė kai kurių tyrinėtojų buvo vadinama aisčių vardu. Pirmasis ją taip pavadino K. Coisas (Zeuss) 1837m. Šis pavadinimas ypač populiarus buvo Lietuvoje – tik jį tevartojo K. Jaunius, daugiausia jį vartojo K. Būga ir kt.

Neselmanas baltų kalbomis siūlė vadinti kalbų grupę, į kurią įeina lietuvių, latvių, prūsų ir kai kurios kt. kalbos. Neselmanas rėmėsi tuo, kad šiomis kalbomis kalbančios tautos gyvena prie Baltijos jūros ir kad kitos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros, jau turi savo vardus (germanai, slavai, finougrai). Baltų pavadinimą kalbininkas padarė ne iš vardo Baltija ar Baltia, nes tokios formos vokiečių kalboje nėra. Spėjama, kad iš vokiško jūros pavadinimo „Baltisches Meer“ (Baltijos jūra) Neselmanas padarė pavadinimą „baltische Sprachen“ („baltų kalbos“). „Baltisches Meer“ savo ruožtu yra lotyniško pavadinimo „mare Balticum“ vertinys.

Pats Baltijos jūros pavadinimas yra knyginis, ne iš gyvosios kalbos – įvairiuose šaltiniuose varijuoja „Baltisches Meer“, „mare Balticum“. Jūros vardas su „balt-“ rašytiniuose šaltiniuose pasirodo tik XI a. antrojoje pusėje (iki tol ši jūra daug kur buvo vadinam Rytų jūra). Pirmą kartą tokį vardą pamini vokiečių kalbininkas Adomas Brėmenietis savo veikale „Hamburgo vyskupų istorija“: čia šalia germanams įprasto vardo Rytų jūra (Mare Orientale) keliolikoje vietų randama ir mare Balticum, fretum Balticum, sinus Balticus. Iš Adomo Brėmeniečio veikalo toks jūros pavadinimas ėmė patekti ir į kitus šaltinius, pirmiausia lotyniškus.

Yra daug nuomonių, iš kur A. Brėmenietis paėmė tokį jūros pavadinimą. Jis pats rašo, kad šią jūrą taip vadiną tos jūros pakraščių gyventojai, nes ji lyg kokia juosta (lot. baltum) tęsiasi per skitų kraštus. Tačiau tie pakraščių gyventojai lotyniškai nešnekėjo, todėl negalėjo taip vadinti jūros. Nemaža kalbininkų linkę manyti, kad jūros pavadinimas vestinas iš dviejų sąsiaurių (Didysis Beltas bei Mažasis Beltas) pavadinimų.

Visgi patikimiausia yra nuomonė, kad Baltijos jūros, taigi ir baltų tautų bei kalbų pavadinimas sietinas su žodžiu „baltas“. Šią mintį pirmasis iškėlė latvių kalbininkas E. Blesė. Ši mintis ne kartą kelta ir kitų tyrinėtojų. Ją remia gausūs šaknies balt- vietovardžiai, ypač hidronimai, baltų kraštuose:

Lie. Up. Balta, ež. Baltas, Baltežeris;

La. Baltinava,

Panašių vietovardžių turėjo ir kuršiai bei prūsai. Prūsų varduose –balt- gali reikšti ne spalvą, o pelkę, šlapią vietą‘.

Kad ir kokios kilmės būtų Baltijos jūros pavadinimas, neabejotina, kad iš jo Neselmanas padarė baltų terminą. Šis terminas įsigalėjo ne iš karto. Palaipsniui jis išplito visame pasaulyje. Šiandien jis vartojamas mažiausiai trimis reikšmėmis:

1) Geografai jį vartoja visoms tautoms, gyvenančioms prie Baltijos jūros, taigi ir neindoeuropiečiams suomiams bei estams pavadinti.

2) Dar dažniau šiuo vardu vadinami trijų Pabaltijo respublikų (Lietuvos, Latvijos, Estijos) gyventojai.

3) Buvusioje Livonijos teritorijoje (dab. Latvija bei Estija) gyvenę vokiečiai kolonistai, pabrėždami savo atskirą kultūrą ir išskirtinumą, nuo XIX a. vidurio buvo pradėję vadintis baltais (vok. Balten), savo kalbą – baltų vokiečių kalba (baltisch-deutsch), o kraštą, kuriame gyvena, - Baltų kraštu (Baltenland).

4) Kalbininkai baltų terminą vartoja, norėdami pavadinti indoeuropiečių kalbų šaką, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos. Žinoma, baltistikoje baltų terminas suprantamas tik pastarąja reikšme.

Taigi baltistikos (siaurąja prasme) objektą sudaro baltų kalbos bei literatūros, įskaitant žodinę tradiciją. Istorinė lingvistika baltistikos srityje tiria baltų kalbų atsiradimą, jų vystimąsi, kaitą bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų giminingumą kitoms indoeuropiečių kalbinės grupės ir neindoeuropiečių kalboms. Tiria baltų žodžių kilmės bei jų raidos problemas (etimologija), taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius su kitomis indoeuropiečių kalbinėmis grupėmis ir neindoeuropiečių kalbomis.

Rodyk draugams